Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Valstybė
    ir Bažnyčia
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Bažnyčių vadovai remia naująjį Ukrainos lyderį

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Liubomiras Husaras gruodžio 7 dienos audiencijoje informavo popiežių Joną Paulių II apie padėtį Ukrainoje

Šiomis dienomis pasaulio tikinčiųjų bendruomenėse vykstantys tradicinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės ekumeniniai renginiai su ypatingu prasmingumu vyksta Ukrainoje. Pastarojo meto politines permainas ir vakarietiško kelio pasirinkimą ryžtingai parėmusios šalies krikščioniškosios Bažnyčios kartu meldžiasi ir už tautos vieningumą nelengvų išbandymų akivaizdoje. Visoje Ukrainoje sausio 22-oji specialiomis pamaldomis bus minima kaip „Vienybės („Sobornost“) diena“.

Įvairių konfesijų dvasiniai lyderiai sveikino su pergale gruodžio pabaigoje prezidento rinkimus laimėjusį demokratinės opozicijos atstovą Viktorą Juščenką ir linkėjo jam suburti tėvynę atsinaujinimui ir pažangai, kad būtų įgyvendinti daugumos ukrainiečių lūkesčiai.

Kardinolas kviečia kunigus būti pilietiškai aktyvius

Sausio pradžioje pasiųstame sveikinimo laiške Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas Lvovo didysis arkivyskupas kardinolas Liubomiras Husaras sakė V.Juščenkai, jog tiki, kad jis „išpildys į jį sudėtas tautos viltis“. Ganytojas taip pat pabrėžė, jog meldžiasi už V.Juščenką, kad jis „būtų tvirtas Viešpatyje ir augtų išmintimi valstybės valdyme“. Laiške politikas taip pat buvo raginamas „visada remtis Dievu, kuris patvirtino savo gailestingumą ir meilę Ukrainos žmonėms“.

Kaip žinoma, kardinolas L.Husaras nedvejodamas palaikė ukrainiečius, kai jie išėjo į sostinės Kijevo bei kitų miestų gatves reikalaudami naujo balsavimo po to, kai per lapkričio 21 dieną vykusių prezidento rinkimų antrą ratą laimėtoju buvo paskelbtas prorusiškas tuometis šalies premjeras Viktoras Janukovičius. Daugelio tarptautinių stebėtojų nuomone, pagal turimus faktus, tie rinkimų rezultatai buvo suklastoti. Ukrainos Aukščiausiajam Teismui juos anuliavus, pakartotinis balsavimas įvyko gruodžio 26 dieną, ir Centrinė rinkimų komisija sausio 10 dieną paskelbė galutinius jų rezultatus: 51,9 proc. balsų surinko V.Juščenka ir 44,2 proc. (tai yra dviem milijonais mažiau) – V.Janukovičius.

Šią savaitę numatytas V.Juščenkos inauguravimas Ukrainos prezidentu atidėtas, nes jo varžovas užginčijo rinkimų rezultatus Aukščiausiajame Teisme, matyt, tikėdamasis, jog per šios bylos tyrimo laiką jo rėmėjai suorganizuos kokius nors socialinius neramumus Ukrainos rytuose, taip dar labiau suskaldant šalies visuomenę. Tuo tarpu V.Juščenka, iškėlęs kovos prieš korupciją, socialinės politikos ir europinės integracijos planus, kartu pabrėžia, kad „ėjimas į Europą“ bus vykdomas tik normalizavus Ukrainos santykius su kaimynais, ypač su Rusija, į kurią planuoja savo pirmąjį vizitą po prisaikdinimo šalies prezidentu.

Po rinkimų rezultatų paskelbimo kardinolas L.Husaras savo kreipimesi į Ukrainos dvasininkus paragino juos toliau kreipti šalies tikinčiųjų energiją pozityviam darbui tiek bažnytiniame, tiek ir pilietiniame gyvenime. Jis perspėjo, kad „oranžinės revoliucijos“ sukeltas dvasinis pakilimas, reikalingas tolesniam kūrybiniam darbui, gali atslūgti, tikintis, kad visas problemas toliau išspręs aukštas pareigas užimantys valdininkai, ar tiesiog nežinant, kaip „išnaudoti šią energiją savo pačių ir kitų gėriui“. Štai kodėl šiame permainingame Ukrainos istorijos etape svarbų vaidmenį vėl turi suvaidinti kunigai, kurie, anot kardinolo L.Husaro, turi būti „ne tik geri ganytojai ir dvasiniai lyderiai, bet taip pat ir aktyvūs pilietiniai lyderiai“.

Jis priminė istorinę praeitį ir tą faktą, jog Ukrainos vakariniuose regionuose, nepaisant daugelio užkariavimų, žmonės sugebėjo išlaikyti religinį ir tautinį sąmoningumą, o kartu aukštesnį nei šalies rytuose kultūrinį ir ekonominį lygį kaip tik dėl pasiaukojamos kunigų tarnystės. Kunigai čia ištikimai ėjo ne tik pastoracines pareigas, bet taip pat rodė ir pilietinį aktyvumą, tad dabar reikia sekti jų pavyzdžiu. Tačiau kunigo pilietinis aktyvumas nereiškia kišimosi į partinę politiką, kas gali „kompromituoti Bažnyčią ir menkinti tikinčiųjų pasitikėjimą“. Dvasininkai turi padėti žmonėms susiorientuoti, „suteikti išmintingų patarimų, juos padrąsinti, skatinti kurti gėrį ir jį palaikyti“.

Ateitis priklausys nuo tautos sutelktų pastangų

Ne mažiau įspūdingą laišką prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo proga kardinolas L.Husaras paskelbė ir ukrainiečiams katalikams pasauliečiams, kurio tekstas buvo išspausdintas Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios interneto svetainėje ugcc.ua. Šiame kreipimesi vėl pažymima, jog V.Juščenkos išrinkimas suteikė naują galimybę išeiti iš tos politinės bei ekonominės netvarkos, į kurią šalį buvo atvedęs ankstesnis režimas. Už tas permainas, kurios įvyko gana taikiai, reikia dėkoti Viešpačiui, tačiau galutinė sėkmė toliau priklausys nuo visos tautos sutelktų pastangų. „Tai priklauso nuo tavęs, nuo manęs, nuo kiekvieno iš mūsų, – pažymi ganytojas. – Net pats geriausias prezidentas ir kvalifikuočiausia bei sąmoningiausia jo komanda negali garantuoti tikrai ilgalaikių poslinkių, jeigu tauta jų neparemia, jeigu kiekvienas iš mūsų pagal savo jėgas, gebėjimus, socialinį statusą ir, svarbiausia, poreikio supratimą nesame pasirengę pagelbėti“.

Kardinolas teigė, jog pastarųjų savaičių įvykiai sostinės Nepriklausomybės aikštėje, kitų miestų ir miestelių centrinėse aikštėse visam pasauliui parodė ukrainiečių „didįjį tiesos ir gėrio troškimą“. Šio troškimo pabudimas, kuris, atrodo, buvo užsnūdęs žvelgiant tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, buvo tikrai didelis netikėtumas ir Maskvai, ir Briuseliui. „Tai buvo Dievo dovana mūsų tautai ir kiekvienam iš mūsų“, – pabrėžė Bažnyčios vadovas. Ta galinga jėga, savotiškas pozityvus politinis „cunamis“, įveikė tamsos jėgas valdžios struktūrose ir kituose visuomenės sluoksniuos bei „tapo pateisinamos vilties šaltiniu“.

Šių dienų uždavinys – tą jėgą, tą galingą laivės ir atsinaujinimo troškimą, įprasminti šalies realioje ir ekonominėje, ir politinėje pažangoje. Kardinolas L.Husaras perspėjo, jog tai turi būti daroma „pagal Dievo įstatymą“ ne tik didžiuosiuose valstybės vystymo projektuose, bet ir kiekvieno piliečio kasdieniniame gyvenime. „Pavyzdžiui, stenkimės laikytis įstatymų, nuoširdžiai atlikime darbą pagal prisiimtus įsipareigojimus, būkime mandagūs bendraudami su aplinkiniais, rūpinkimės saugumu, kalbėkime tiesą“, – kvietė kardinolas. Taip keičiama kasdienybė turi pakeisti visą gyvenimą, ir paveldėti sovietiniai elgesio bei mąstymo stereotipai savaime nueis į praeitį.

Baigdamas savo ganytojišką laišką Ukrainos Rytų Katalikų dvasinis vadovas kardinolas L.Husaras pakvietė tikinčiuosius nuolat prisiminti Šventojo Rašto pamoką: kol išrinktoji tauta vykdė Dievo valią, ji gyveno taikoje ir gerovėje ir kai tik ji pradėjo nebesilaikyti Viešpaties nurodymų, buvo nubausta. Kardinolas, pabrėždamas pilietinės vienybės svarbą, dar kartą paragino tėvynainius aktyviai kurti sveiką visuomeninę santvarką „mūsų Ukrainoje“ ir neleisti, kad „geroji širdžių energija vėl užsnūstų“.

Anksčiau, gruodžio pabaigoje, duotame interviu vienai Ukrainos radijo stočiai kardinolas L.Husaras kalbėjo apie dabar plačiai aptariamą klausimą dėl neva beveik neišvengiamo šalies pasidalijimo į prorusišką Rytų Ukrainą ir „europietišką“ Vakarų Ukrainą. Jis pabrėžė, kad tautoje, ypač didelėje, beveik 50 milijonų turinčioje Ukrainoje, visada yra regioninių skirtumų, kuriuos lemia istorinė patirtis. Juk Vokietijoje egzistuoja skirtumai tarp rytų vokiečių (vadinamųjų „prūsų“) ir bavarų, o netolygumas tarp išvystytų Šiaurės Italijos regionų ir gana atsilikusių pietinių provincijų (pavyzdžiui, Sicilijos) yra ypač didelis. „Ir tai natūralu. Viskas nenatūralu yra tada, kada tai tampa pagrindu neapykantai ir naudojama žmonėms skaldyti“, – sakė kardinolas L.Husaras. Pripažinęs žinomus skirtumus Ukrainoje tarp vakarinių ir rytinių sričių, jis pažymėjo, jog jie „nėra tokie didžiuliai“, kad abiejose šalies dalyse gyvenantys ukrainiečiai negalėtų pažvelgti vieni kitiems į akis, nepaduotų rankos ir nepripažintų vieni kitų kaip brolių. Matyt, kažkas kitas yra suinteresuotas tautos supriešinimu.

Politinės permainos – proga stačiatikiams susitaikyti

Ukraina konfesine sudėtimi (katalikai sudaro tik 13 proc. tikinčiųjų, o stačiatikiai – beveik 80 proc.) yra antroji pasaulyje pagal gausą (po Rusijos) stačiatikių daugumos valstybė. Todėl visiškai suprantama, kad jos išrinktąjį prezidentą V.Juščenką pasveikino ir pasaulinės stačiatikių bendruomenės vadovas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Sveikinimo laiške teigiamai įvertinęs V.Juščenkos pergalę, patriarchas pabrėžė, jog nuolat meldžiasi, kad „Dievas daug iškentėjusiai ukrainiečių tautai padovanotų taiką, teisingumą, pažangą ir laisvę“.

Baltramiejus I taip pat su apgailestavimu priminė, kad stačiatikybė Ukrainoje yra pasidalijusi, ir šis nepriimtinas vienybės stygius Bažnyčioje yra „skausmingai juntamas“.

Didžioji dalis ukrainiečių stačiatikių priklauso Maskvos patriarchatui, nuo kurio po nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais atskilo vadinamasis Kijevo patriarchatas, valdomas patriarcho Filareto. Taip pat veikia išeivijoje išlikusi ir sugrįžusi Ukrainos Autokefalinė Stačiatikių Bažnyčia, kurios, kaip ir minėtojo Kijevo patriarchato, dėl Maskvos spaudimo nepripažįsta nei Konstantinopolis, nei kitos nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios. Patriarchas Baltramiejus I sveikinimo laiške V.Juščenkai priminė, jog ne kartą buvo pareiškęs savo pasirengimą padėti, kad būtų įveiktas Ukrainos stačiatikių pasidalijimas, ir pažymėjo, kad vykstančios politinės permainos gali pasitarnauti bažnytiniam susitaikymui.

Demokratinės opozicijos kandidato pergalę Ukrainos prezidento rinkimuose Kijevo patriarchas Filaretas įvertino kaip svarbų šalies žingsnį kelyje į laisvę, demokratiją ir teisinę tvarką. Jis taip pat išreiškė savo viltį, jog „tai sukurs sąlygas vaisingam dialogui tarp skirtingų stačiatikybės šakų Ukrainoje ir suvienytos Stačiatikių Bažnyčios šalyje vystyti“. Autokefalinės Stačiatikių Bažnyčios vadovas arkivyskupas Ihoris laiške V.Juščenkai rašė, kad jo pergalė atneš Ukrainos valstybinį atsinaujinimą ir padės pagrindus valdžios struktūrų ir Bažnyčių „vaisingai partnerystei“, ko kaip tik nebuvo iki šiol.

Maskvos patriarchas Aleksijus II kalbėdamas žiniasklaidai gruodžio pabaigoje taip pat reiškė viltį, kad V.Juščenka „turės išminties eiti vienybės, o ne konfrontacijos keliu“. Tačiau jis vėliau perspėjo dėl neva galimų „provokacijų bei išpuolių“ prieš Maskvos patriarchatui priklausančius stačiatikių maldos namus bei vienuolynus Ukrainoje ir paragino vietos kazokus juos budriai saugoti. Be abejonės, toks pareiškimo tonas jau tampa panašus į provokaciją, ypač žinant, kad ginkluotos kazokų pajėgos Ukrainoje dažnai užima prorusišką poziciją.

Kartu su krikščionių konfesijomis V.Juščenką su pergale rinkimuose pasveikino Ukrainos žydų bendruomenės vadovai, kurie akcentavo europinės demokratijos šalyje svarbą tarptautiniams santykiams harmonizuoti. Savo sveikinimo laiške Ukrainos žydų kongreso vadovas Vadimas Rabinovičius ir Kijevo vyriausias rabinas Mošė Reuvenas Asmanas taip pat priminė, kad V.Juščenkos tėvas buvo „Aušvico kalinys“, į nacių nelaisvę patekęs Antrojo pasaulinio karo metais. Žydų vadovai taip pat pastebėjo, jog žmonės, demonstravę prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus lapkričio mėnesį, rado prieglaudą ir paramą Kijevo sinagogoje. Taip spontaniškai prasidėjęs „tarpreliginis dialogas“ turi būti tęsiamas ir vystomas, nes žydų bendruomenė „visada buvo ir lieka neatskiriama daugiaetninės Ukrainos visuomenės dalis“.

© 2005 "XXI amžius"