|
Vyresni žmonės vaidina svarbų socialinį vaidmenį
Mindaugas BUIKA
Naujajame kreipimesi 2005 metų Gavėniai popiežius Jonas
Paulius II sutelkia dėmesį į paramos ir pagarbos vyresnio amžiaus
žmonėms temą ir kviečia tikinčiuosius rūpintis ypač tais seneliais,
kurie silpni, ligoti ir patiria kentėjimus. Gavėnia, liturginis
pasirengimas Velykoms, 40 dienų laikotarpis, šiemet prasideda vasario
9-ąją minimu Pelenų trečiadieniu. Šiuo laikotarpiu kartu su ypatingu
pamaldumo ir atgailos praktikavimu krikščionių bendruomenėse taip
pat tradiciškai rodomas didesnis dosnumas vargstantiems žmonėms
sprendžiant jų socialines ir dvasines problemas.
Kartų karas ir eutanazijos pavojai
Aiškindamas šventės Gavėnios temos parinkimo motyvus, Šventasis Tėvas kreipimesi pabrėžia, kad nori pagilinti suvokimą to vaidmens, kurį vyresni žmonės yra pašaukti vaidinti visuomenėje ir Bažnyčioje, ir dėl to jie nusipelno visų mylinčios globos. Dabar dėl medicinos ir mokslo pažangos gyvenimo trukmės vidurkis ilgėja, vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir procentinė dalis didėja ir jie gali daugiau prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. Senelių globa, ypač sunkių išbandymų laikotarpiu, turi būti visų tikinčiųjų rūpestis pirmiausia Vakarų pasaulio bažnytinėse bendruomenėse, kur šios problemos kartais tampa gana aštrios.
Kaip aiškino Popiežiaus kreipimąsi Gavėniai sausio 27 dieną pristatęs Popiežiškosios Cor Unum tarybos, Vatikano dikasterijos, koordinuojančios Katalikų Bažnyčios karitatyvinę veiklą, vadovas vokietis arkivyskupas Paulius Jozefas Kordesas, pastaraisiais metais pagyvenusių žmonių skaičius auga gana greitai, tuo tarpu dėl menko gimstamumo jaunų žmonių nuolat mažėja. Taigi Vakarų visuomenėje vis mažesnė dirbančių žmonių dalis turi išlaikyti vis didesnę pensininkų dalį, ir šios pusiausvyros nebuvimas bei socialinių išlaidų augimas stiprina įtampą tarp šių dviejų gyventojų grupių.
Kaip pastebėjo arkivyskupas P.Kordesas, vis dažniau tarptautinėje spaudoje rašoma apie vadinamąjį karą šiuolaikinėje visuomenėje, nes tarp jaunų žmonių stiprėja nerimas, kad jie tampa vis labiau priklausoma mažuma nuo vyresnio amžiaus žmonių daugumos, kuriems tuo pat metu reikia garantuoti saugumą, medicininį aptarnavimą ir kitas paslaugas. Jaunieji pradeda svarstyti, kad seneliai tampa lyg nepakeliama našta ir jie per daug kainuoja, užima gyvenamąjį plotą, rūpestis jais riboja jaunųjų pramogoms skirtą laisvalaikį, taip pat primena jauniesiems jų pačių ateitį, ir tai kelia nemalonius jausmus, ypač jeigu seneliai yra ligoti ir kenčiantys.
Taip jauniesiems kyla minčių ir idėjų, kaip išsilaisvinti iš šios rūpesčio pagyvenusiais žmonėmis naštos, kad jie nesimaišytų akyse ir negadintų nuotaikos. Todėl kuriasi asociacijos, kurios propaguoja teisę į orią mirtį, tai yra senų ir ligotų žmonių savanorišką numarinimą, vadinamąją eutanaziją. Mokslo pasaulis šiam tikslui sukūrė konkrečias priemones, kino menas provokuoja emocinius išpuolius prieš gyvybę saugančius įstatymus, o politikai žvelgia į naujos kultūros ugdymą, kurią popiežius Jonas Paulius II taikliai pavadino mirties kultūra. Taip išsigimstanti individo laisvo pasirinkimo ideologija tampa esminiu motyvu, skatinančiu eutanazijos ir paramos savanoriškai savižudybei įteisinimą, kaip neva priimtiną medicininę procedūrą.
Senatvė skatina kryžiaus slėpinio supratimą
Bažnyčia griežtai pasisako prieš tokias tendencijas, kurias galima pavadinti ir tam tikru nacionalsocializmo ideologijos gaivinimu, pagal kurias juridiškai ir mediciniškai yra pateisinamas sunaikinimas tos gyvybės, kuri nėra verta gyventi. Politikams neturi būti leista aukoti žmogaus orumo populistiniams ir ekonominiams interesams, pabrėžė arkivyskupas P.Kordesas. Žmogaus orumas ir gyvybė yra neliečiami, nes tai Dievo dovana ir tai galioja tiek visos visuomenės ir valstybės, tiek privačiame šeimos ir artimųjų bendruomenės gyvenime.
Šventasis Tėvas, savo kreipimesi Gavėniai nurodydamas privalumą mylėti ir ginti gyvybę kiekviename jos tarpsnyje, primena Dievo įsakymą Nežudyk!, kuris taip pat galioja bet kurios ligos ir asmens fizinio silpnumo atvejais. Jeigu senėjimas su jo neišvengiamomis sąlygomis yra ramiai priimamas tikėjimo akivaizdoje, jis gali tapti neįkainojama proga geriau suprasti kryžiaus slėpinį ir tai suteikia prasmę žmogiškajai egzistencijai, rašo Jonas Paulius II. Jis pats, nors jau sulaukęs 84 metų ir yra ligų kamuojamas, savo labai aktyviu gyvenimu ir intensyvia veikla Visuotinės Bažnyčios tarnystėje principingai liudija pagyvenusio žmogaus svarbų indėlį visuomenės gyvenimui.
Šventasis Tėvas kreipimesi pabrėžia, jog reikia ugdyti viešosios nuomonės suvokimą, kad kiekvienu atveju vyresnioji karta yra ne nuostolis, bet resursas, kuris turi būti vertinamas. Dėl šios priežasties pagyvenusiems žmonėms reikalinga ekonominė parama ir įstatyminės iniciatyvos, kurios padėtų jiems nebūti išstumtiems iš socialinio gyvenimo, teigiama dokumente. Reikalingas kartų bendradarbiavimas, ypač žinant, jog vyresnio amžiaus žmonės, turėdami daugiau laisvo laiko, gali sutelkti dėmesį į esminius dalykus, kurie kitu atveju yra atidedami į šalį dėl daugybės kasdienių rūpesčių. Jeigu yra tiesa, kad žmogus gyvena iš savo pirmtakų paveldo ir kad jo ateitis priklauso nuo to, kaip jam yra perduodamos ankstesnių kartų kultūrinės vertybės, senolių išmintis ir patyrimas gali nušviesti jo pažangos kelią į dar tobulesnės visuomenės kūrimą, tvirtina popiežius Jonas Paulius II.
Jis linki, kad šis Gavėnios laikotarpis su jo raginimu atgailauti, atsiversti ir būti solidariems padėtų tikintiesiems suvokti, kaip yra svarbu, kad kiekviena bendruomenė su meile ir supratimu būtų artima tiems, kurie yra tapę senyvo amžiaus žmonėmis ir kad jie būtų pripažinti ir vertinami kaip šeimos ir visuomenės turtas bei dovana.
© 2005 "XXI amžius"
|