|
Nuolat keistis, nuolat pradėti iš naujo
Žmogus nuostabą keliantis kūrinys. Sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas norėtume būti vertinamas, branginamas, gerbiamas ir suprastas. Kartais norėtume sulaukti užuojautos ir padrąsinimo. Norėtume, kad mus priimtų tokius, kokie esame: su klaidomis ir silpnybėmis, nes žinome, kad ne visada pajėgiame būti tobuli. Kito žmogaus šilumos mums reikia kaip oro ir tiesiog dabar
Vienišas žmogus nelaimingas žmogus. Vienatvė kartais yra gerai, žmogui būtina retsykiais pasilikti pačiam su savimi. Tik tada išgirsi, kaip troškulio kamuojama dejuoja tavo siela. Tik vienatvėje sugebėsi pripažinti, jog jau nebeprisimeni, kada paskutinį kartą gėrei gyvybės vandens, bet... Dažnai liūdna, kad taip yra, o kaip norisi pagelbėti pakeisti mąstyseną, jauseną. Norisi veikti ne visai krikščioniškai, bet teisingai, norisi įstumti kitaip manantį į jo išsikastą duobę, kad pajustų, ką reiškia kristi, ką reiškia būti duobėje. Absurdas ir neteisybė juk nėra abstrakcijos, bet realių žmonių kūriniai, tiesa, nieko nereiškiantys, kol konkrečiai tavęs nepaliečia.
Kiekvienas atvejis vis kitoks, savaip paliečiantis, paliekantis savitus pėdsakus. Bet juk šitaip tobulėjame, grūdinamės, mokomės, tampame atsargesni, kartais pasidarome rafinuotesni ir ciniškesni, atviresni ar užsisklendę. Tiesą pasakius, maloniau bendrauti su žmogumi, kuriam nuodėmė - ne abstrakti idėja, kurios reikia vengti, bet išgyventa realybė, pažįstama, įvertinta praeities gyvenimo dalis. Kažin ar vien nekaltieji yra Dievo karalystės paveldėtojai? Ar įmanoma nekaltajam pažinti Dievo gailestingumą? Sterilus šventumas su perkreiptais veidais man nuo pat jaunystės keldavo alergiją ir abejonę apskritai pačiu šventumu. Mano ideologija nuolat keistis, nuolat pradėti iš naujo, nuolat eiti pirmyn, tobulėti.
Po Seimo rinkimų Vytautas Landsbergis jaunesnysis rašė: ,,Apskritai būtų galima teigti, kad Lietuvoje nūnai labai trūksta naujų partijų, naujų humanistinių idėjų. Pavyzdžiui, norėčiau balsuoti už kokią nors Žmonių arba Žmogiškumo partiją, kuri teigtų ,,už, o ne ,,prieš, kuri vienytų, o ne skirtų, ieškotų bendrumų, o ne skirtumų. Gaila, bet tokios nėra.
Iš tikrųjų ar ne geriau, siekiant geresnių rezultatų, rinkti tolerancija ir širdingumu pasižyminčius politikus. Juk tiesa, kad dabartinis LKD vadovas Valentinas Stundys kaip tik pasižymi šiomis savybėmis. Ar nereikėtų mums visiems padėti jam? Matau, ką ir daro mūsų jaunimas partijos būstinėje. Atėjo laikas rimtai pradėti dirbti rajonuose. Žinoma, žmonėms reikalingi išminčiai, kurie rodytų kelią, ir didvyriai, kurie tuo keliu vestų. Nesijaučiu nei vienu, nei kitu, bet esu pašaukta padaryti ką galiu. Labai noriu ieškoti bendrumų, o ne skirtumų. Puikybe sergantis žmogus netenka savo komunikabilumo, tai yra nesugeba priimti naujos informacijos iš aplinkos, išgirsti kitokių nuomonių, nekalbant apie meilę priešui, tolerantiškumą kitaip manančiam, turtėjimą atiduodant.
Kaip norisi daugiau žinoti ir suprasti. Manau, žmogus, galvojantis, kad pasiekė aukštesnį suvokimo lygį, nustoja judėti į priekį ir užsikonservuoja. Jis pradeda kitus teisti ir ima pamažu merdėti. O juk tobulinti pasaulį tegalima vienu būdu tobulėjant pačiam, atsisakant teisimo.
Ne taip lengva susigaudyti gyvenimo verpetuose, ypač dabar, kada viskas taip sujaukta, kada stengiamasi pilstyti purvus į kairę ir į dešinę. O žmonių neapgausi jų nepatrauksi, gyvos bendruomenės nesukursi ten, kur nėra gyvo troškimo dirbti, nuoširdumo ir gyvybės, kuri traukia gyvybę, ją kuria. Visų pirma turime paklausti savęs, ką padarėme, kad aplink mus būtų gera visiems.
Pabaigoje štai tokia istorija. Prieš Kalėdas susitikau vieną labai garbingos, ypač muzikalios šeimos tėvą susinervinusį ir nusiminusį. Supranti, mūsų televizijoje jau neliko nieko šventa. Šeimos centras priprašė nuvažiuoti į Nomedos laidą, tos dienos tema - apie šeimą. O tenai žmonos paklausė, kuris vyras aš jai esu atsakė, kad pirmas. Toliau - kiek metų ji gyvenanti su savo vyru atsakė, kad aštuoniolika. Trečias ir paskutinis klausimas - kokias kontraceptines priemones naudojame. Atsakėme planuojantys šeimą natūraliais būdais, nes esame krikščioniška šeima. Užteko tokių klausimų ir šie mūsų rajono šviesuoliai į laidą nepateko. Tai ko moko mūsų populiarioji televizija? Gal todėl ir mes, krikščionys demokratai, tapome tokie nemadingi, o mūsų XXI amžius, tikrai aktualus, turiningas, puoselėjantis krikščioniškąją moralę, artimo meilę ir nesužalotos demokratijos principus, - ne per daug skaitomas. Liūdna, bet tikrovė yra tokia.
Marytė Šakienė
Kaišiadorys
© 2005 "XXI amžius"
|