|
Ne tik virėjos!
XX amžius žmonijai buvo neregėtai dosnus ir civilizacijai suteikė ne vieną galingą impulsą. Mūsų laikais galime su pasigėrėjimu apžvelgti šimto metų laiko tarpsnį, tokį gausų originalių idėjų ir eksperimentų, kuriuos nepaprastai dosniai pateikė ne mažiau originalūs korifėjai ir drąsūs eksperimentuotojai. Mokslo ir technikos revoliucija žmonijai davė daug gėrybių: buvo išrasti kinas, radijas ir televizija, atominės bombos ir raketos, skaičiuotuvai ir kompiuteriai, internetas ir mobilieji telefonai, dirbtinis intelektas ir kompiuterių virusai, atsirado visiškai nauji žudymo būdai nuo bado Sibiro sniegynuose, koncentracijos stovyklų krosnyse, bakterijomis ir dujomis karo laukuose ir dar daug kitokių inovacijų.
Neapsiėjo be naujų vėjų ir visuomenės mokslai: Leninas atrado, jog virėjos gali valdyti valstybę, o kelias į rojų turi būti grįstas žmonių kaulais; Hitleris atrado, jog dėl visko kalti žydai; Stalinas atrado, jog aukščiausia ir efektyviausia valdymo forma yra suvalstybinta mafija nomenklatūra.Taigi visko nė į jaučio odą nesurašytum, jeigu imtum skaičiuoti visas tas naujoves, be kurių XX amžiuje žmonija niekaip nesugebėjo apsieiti ir, be abejo, neapsieis nė XXI amžiuje.
Mūsų tikslas kur kas kuklesnis panagrinėti virėjų fenomeną. Juk visa, kas genialu, neišvengiamai turi būti paprasta. Einšteinas, Ostapas Benderis ir Leninas tai įrodė tvirtai, o pastarasis su savo mokiniais parodė, kaip tai atrodo praktiškai. Taigi, pasirodo, jog iš tikrųjų virėjoms valstybę valdyti tas pat, kas voverėms riešutus krimsti. Tai tiesiog jų antrasis pašaukimas, po vaikų gimdymo. Tačiau pagal energijos tvermės dėsnį, kuris skelbia, kad jeigu kur nors nori pridurti, tai prieš tai iš kažkur privalai nurėžti, pasirodė, kad naujojo virėjų pašaukimo be didesnio vargo kompensuoti nepavyks. Todėl virėjoms padėti buvo sukurtas specialus pagalbininkų būrys čekistų korpusas. Geležinis Feliksas geležine ranka sugriebė visą Rusiją už gerklės ir griežtai prisakė klausyti virėjų. Vėliau gausiais eksperimentais buvo ištirta, jog virėjos ir čekistai kažkaip nesiderina vienos su kitais. Kad būtų dar paprasčiau (ir dar genialiau), ilgainiui buvo įprasta be virėjų apskritai apsieiti. Joms vėl buvo suteikta teisė gimdyti vaikus ir virti valgyti čekistams. O šie buvo įpareigoti rūpintis, kad liaudis neišklystų iš kelio į šviesų rytojų, kur bus sukurtas tasai rojus, ir kad tą kelią patikimai išgrįstų savo kaulais.
Supuvusioms Vakarų demokratijoms tai negalėjo patikti. Jos visaip kliudė socialistinei demokratijai, neleido ramiai plėsti ir grįsti tuos naujus kelius.Tam reikėjo labai daug čekistų, nuolat trūko pinigų jų darbui apmokėti ir šovinių tiems keliams tiesti, be to, užplanuotiems tempams labai sukliudė Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykęs šaltasis karas, tad nieko stebėtina, kad šviesi svajonė užkurti pasaulinės revoliucijos gaisrą kažkaip sužlugo ir nauju keliu į rojų nuvesti žmonijos čekistams nepavyko. Ir nemenka kaltė čia tenka mūsų lietuvių tautos nesupratingumui. Zirzėme, zirzėme ir galiausiai prisizirzėme išsiplėšėme iš broliško čekistų glėbio ir šiandien nežinome, kaip mums toliau tvarkytis. Ką ir kalbėti, padėtis nors verk, šunį apsikabinęs. Už viską reikia mokėti: nori pinigų susirask darbą, nori gerti, jei neturi pinigų, rask ant kelio ar pasivok, niekam tu nerūpi, niekas už valkatavimą nebaudžia, jokia partija nė vyriausybė nesirūpina proletariato grandinėmis.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Neištvėrė vakarykščių čekistų karštos širdys, įsiskaudėjo jų blaivios galvos, panižo jų švarios rankos, ir atėjo jie tautai į pagalbą. Ir suskato jie darbuotis valdžios piramidėje, ir apniko jų galveles rūpesčiai, kaip padėti mūsų tautai įlieti šviežio kraujo į valdžią. Ištisus keturiolika metų mes jų šaukėmės, kol vargais negalais prisišaukėme atėjo brolužiai, ir, ačiū Dievui, pagaliau.
Tik labai gaila, kad jie jau prarado savo profesinius įgūdžius. O gal ir negaila, o gal ir neprarado? Bėda tik, kad jie jau nebežino, kaip naujomis sąlygomis valstybę valdyti ar mes jau Europoje, o gal dar tik Europos kaimynai? Kaip mums toliau suktis būti tiltu ar vieškeliu? Tad mūsų mielieji brolužiai dabar ir tariasi, ką daryti: mokytis ar kitus mokyti?
Tik labai jau nekaip tie mokslai atrodo. Seimo Pirmininko pavaduotojas su elementoriumi labai jau kebli kombinacija. Čia jums ne milijoną nudžiauti! Nors, antra vertus, kas čia bloga, kai išmoks, dar ir kitus pamokys. Nuvažiuos, pavyzdžiui, V.Uspaskichas ar A.Pekeliūnas, ar kuris nors ČK rezervininkas (kai Seimo komisija juos suinventorizuos) pas Briuselio biurokratą ir rėš jam tiesiai ir šviesiai: Ei tu, biurokrate, ar nežinai, kad Lietuva yra Europos centras? Kaip tu, pakraščių žiurke, gali diktuoti centrui, ką jam daryti? Jei nori galvą ant pečių išsaugoti, nežiopsok ir vykdyk mano direktyvas!
O ką, ar jis nebus teisus?
Juozas GREVELDA
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|