|
Lietuva artimajame užsienyje
Ar Lietuvos žmonės, bent didžioji jų dauguma, šiandien jaučia moralinį, dvasinį atšilimą Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą? Ką jau kalbėti apie materialinę gerovę, kurios vaisius pasisavino buvusiųjų kagėbistinio sekretoriato sūnaičiai, išsilavinę, išsimokslinę specialiųjų tarnybų mokyklose. Kuo jie prisidėjo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę? Kokią plytą įdėjo į Laisvės rūmą? Anaiptol jokios, o sėmė iš jo aruodo per penkiolika metų vis didesniais samčiais, pasivadindami vis naujais klaidatikystės vardais ir persidažydami vis kitomis spalvomis. Ar prisimena sotus alkaną? Kaupdami milijonus per prichvatizaciją, didindami juos šimtais kartų, pažeisdami žmonių teises, Konstituciją, pastūmėdami šeimas į skurdą, o ypač laisvės gynėjus, karius savanorius, politinius kalinius ir tremtinius, rūpinosi tik savimi, savo gerove. Premjeras kalbėjo: sudeginkim kagėbistinius archyvus, ir problemų nebus. Ir degino Grigiškėse. Tačiau Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai nepamiršo tūkstančių žmonių, kentėjusių ir žuvusių gulaguose, atminimo. Dešimtmetį trypčioję vietoje, valdžios vyrai ant kankinių kaulų pagaliau pastatė memorialą tautos kankiniams atminti. Laiko ir istorijos veidrodyje tiesos neįmanoma paslėpti, bet apspjaudyti ją galima. Todėl, nori ar nenori, tenka pripažinti akis badantį teisingumą. Laisvės aukos tai Sausio 13-ąją žuvusieji ir nukentėjusieji, kurie per keturiolika metų nebuvo deramai įvertinti, tik prisimenami kartą per metus. Tautai brangi Sausio 13-oji, tačiau buvę komunistai užgožė ją, vėl atkūrę gegužės 1-ąją ir kovo 8-ąją. Tad nenustebtume, kad kokia persona, prisišiukšlinusi iki ausų, pasiūlys Seimui įteisinti privalomą šventę ir gegužės 9-ąją didįjį komunizmo triumfą, pergalę prieš fašizmą, mums reiškusią naują okupaciją.
Lietuva jau penkiolikti metai laisvės kelyje. Ar turime laiko iš širdies pažvelgti vienas į kitą po 60 metų raudonojo maro, griovusio viską, kas protėviams ir mūsų tautai buvo šventa ir teisinga? Ar dar turime meilės, dvasingumo, ar dar galime vienas kitam šypsotis? Kai prieš Naujuosius metus pasaulio tautas sukrėtė baisusis cunamis, ar tai nebuvo Dievo pirštas visiems blogiems darbams, kur nėra sąžinės? Bet tas Dievo pirštas nepalietė to griaunančio žvalgybinės jėgos (artimojo užsienio) epicentro, kuris visus 2004 metus darė eksperimentus su eksdekanozovais per šalies rajonus ir R.Pakso Prezidentūrą. Laimė, nepavyko, bet artimasis užsienis nenuleido rankų, o kaip lazda apsisuko kitu galu. Visa tai visuomenei seniai žinoma, išskyrus valdžios politikus. Dar 1993 metais Rusijos žvalgybos tarnyba raportavo Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui apie savo planus. Pateikiame sutrumpintą raporto ištrauką:
Malonu pranešti, kad atnaujinta šio regiono integracija į mūsų istorinę sferą vyksta patenkinamai. (...) Mūsų pagrindinės priemonės naikinant tose šalyse demokratiją yra nusikalstamumas ir aukšta korupcija. Mes pasiekėme didelių laimėjimų inspiruodami visuomenei didžiulę mafijos baimę. Bombų sprogimai didžiuosiuose miestuose, mūsų dalyvavimas valdžios institucijose. (...) Tenai tam tikri laikraščiai, ne be mūsų pagalbos, specializuojasi labiausiai niūriose gyvenimo srityse ir sensacingai organizuotame nusikalstamume. Čia mūsų žmonės yra nepralenkiami. Esame įsitvirtinę tokiuose sektoriuose, kaip viešbučiai, transportas, importas, eksportas ir gauname gerą pelną. (...) Mes be didelio vargo infiltravome į visas pagrindines partijas patikimus žmones. Mes taip pat turime atitinkamas grupuotes, kurios yra lojalios ir visiškai mūsų rankose, tad, reikalui esant, bus tinkama platforma užimant valdžią. Mes turime agentus visų trijų valstybių diplomatinėse tarnybose, net aukščiausiuose lygmenyse. Todėl esame informuojami apie Vakarų žvalgybos veiksmus regione.
Reikėtų manyti, kad tuo metu Kėdainių Gazprom suvirintojas V.Uspaskichas atsirado A.Brazausko partiniame užantyje. Ant metalo laužo išaugo milijonierius. Baigė institutus, tapo seimūnu, Ekonomikos komiteto pirmininku ir t.t.
Deja, juo toliau, juo labiau džiūgauja specialiųjų tarnybų nematomieji ačai. 1993 metų realybė šiandien nebeslepiama.
Raporte teigiama: Mes planuojame tęsti netiesioginį valdžios užgrobimą: jis bus nepastebimas, kartu ir efektyvus, kai sukursime beviltiškumo atmosferą, kurioje tiek visuomenė, tiek dauguma politinio elito nustos vilties dėl demokratinių sprendimių visoms problemoms spręsti. Mes padėsime mūsų stiprioms rankoms ateiti į valdžios rūmus. O V.Uspaskichas yra pareiškęs: Gerai žinomi politikai, nusivylę savo politiniu likimu, bet tvirtai įsitikinę pašaukimu. O jie visiškai neįsivaizduoja, kad tarnauja mūsų interesams mes juos išgyrėme, kad tik jie vieninteliai supranta situaciją ne tik Rusijoje, mafijos grėsmę ir t.t.
Praėjusių metų Prezidentūros įvykiai realiai sutapo su specialiųjų žvalgybų planais. Jiems nepasisekus, griebiamasi antrojo darbo partijos V.Uspaskicho plano. Mieganti, nuskurdinta, ištroškusi kietos R.Pakso rankos tautos dalis ir susispietusios korumpuotos Darbo partijos autokratinė sistema rinkimuose suveikė. Vadovaujant kaip visuomet A.M.Brazauskui. Štai ir visi centrai vėl drauge sekretoriai, šatrijos, specialiosios tarnybos. Po pergalės, kaip ir planuota, sugrįžo kompartinė diktatūra, jei ne visiems laikams, tai bent iki grabo lentos.
Tad turime XXI amžiaus naujovišką imperiškai lietuvišką okupaciją po praėjusio amžiaus bolševikinio cunamio naujamadiškame centre, su Darbo partijos sugrįžimu ištroškusiems kietos rankos.
Antanas RUŠKYS
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|