|
Naujas dokumentas palengvins bažnytinio tribunolo darbą
Mindaugas BUIKA
Siekiant palengvinti diecezinį tribunolų darbą tiriant santuokų
paskelbimo negaliojančiomis bylas, Vatikane išleista teisinė instrukcija
Dignitas connubii (Santuokos orumas). Gana didelį daugiau kaip
200 puslapių dokumentą, suskirstytą į 15 skyrių ir 308 straipsnius,
parengė Popiežiškoji įstatyminių tekstų interpretavimo taryba, bendradarbiaudama
su kitomis Šventojo Sosto dikasterijomis: Tikėjimo doktrinos kongregacija,
Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacija bei Bažnyčios aukščiausiaisiais
teismais Apaštaline signatūra ir Romos Rota.
Dokumentas Dignitas connubii yra pritaikytas 1983 metais
paskelbto Kanonų teisės kodekso principams ir vaidina tokį pat vaidmenį
kaip 1936 metų instrukcija Provida Mater, kuri atitiko ankstesnį
1917 metais paskelbtą Kanonų teisės kodeksą. Pažymėtina, kad naujoji
instrukcija galioja tik Lotynų Bažnyčioje, tai yra ji neveikia su
Roma vienybę išlaikiusiose Rytų Bažnyčiose. Taip pat lieka galioti
nuoroda, kad teisė priimti sprendimą bylose dėl valstybės vadovų
santuokų paskelbimo negaliojančiomis priklauso išimtinai Romos popiežiaus
kompetencijai.
Bažnyčios kompetencija dėl santuokų teisių problemų
Vasario 8 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje pristatydamas naująją instrukciją, Popiežiškosios įstatyminių tekstų interpretavimo tarybos pirmininkas ispanas kardinolas Chuljanas Eransas pastebėjo, kad Dignitas connubii tikslas padėti konsultuojantis ir taikant Kanonų teisės kodeksą. 1983 metų kodekse santuokos anuliavimo kanoninio proceso normos išmėtytos po visą tekstą, o dabar jos sudėtos kartu ir analizuojamos atsižvelgiant į teisinius ypatumus, kurie naujai išryškėjo per praėjusius du dešimtmečius po kodekso paskelbimo. Taigi naujasis dokumentas ne vien tik pakartoja kanonų tekstus, bet ir pateikia jų interpretacijas, paaiškina turimas teisines normas, kas yra didelė parama juos taikant juridinėse procedūrose, sakė kardinolas Ch.Eransas, kuris yra Opus Dei narys.
Dokumento paskelbimu Bažnyčia dar kartą patvirtino poreikį, kad tikinčiųjų katalikų santuokos galiojimo ar negaliojimo klausimas būtų sprendžiamas tikro juridinio proceso metu, aiškino kardinolas. Jis nurodė, kad dabar kartais siūlomi supaprastinti sprendimai, pagal kuriuos neva šią problemą galima išspręsti tiesiogiai individų širdyse per vadinamąjį santuokos negaliojimą sąžinėje. Bažnyčia tik konstatuoja, jog tikintieji yra įsitikinę, kad patys gali nuspręsti galioja jų santuoka ar negalioja. Yra ir tokia nuomonė, kad Bažnyčia išvis neturėtų imtis spręsti šį klausimą, o turi šias juridines problemas palikti civiliniams teismams.
Tačiau iš tikrųjų yra priešingai: Bažnyčia nuolat pabrėžia esanti kompetentinga šiais klausimais, ypač dėl to, kad nuo jų sprendimo priklauso tikinčiųjų santuokos įprasminimas ir egzistencija. Svarbu pabrėžti, kad santuoka yra vienas iš septynių sakramentų, kuriuos įsteigė pats Viešpats Kristus. Todėl, Bažnyčiai nusišalinus nuo santuokos problemų sprendimo, tai būtų tolygu mesti šešėlį ant pačios santuokos sakramentinės prigimties, sakė kardinolas Ch.Eransas. Tai būtų tuo labiau nesuprantama šių dienų sąlygomis, kai išryškėjusi akivaizdi painiava, sekuliarioje aplinkoje aiškinant santuokos ir šeimos tapatumą, ir kai kurios civilinės teisės formos ne tik sveikina, bet netgi įvairiomis nuolaidomis skatina skyrybas. Be to, pastaruoju metu vykstant galingai kampanijai už homoseksualistų iškrypėliškų santuokų įteisinimą, sąmoningai skleidžiamos abejonės dėl heteroseksualumo, kaip esminio santuokos aspekto, svarbos.
Kardinolas Ch.Eransas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo laikotarpiu dėl skyrybų masiškumo, - kai kuriose šalyse skiriasi nuo pusės iki dviejų trečdalių sutuoktinių porų, - yra susiformavęs divorcistinis mąstymas, kad netgi kanoninis santuokos paskelbimo negaliojančia tyrimas gali būti klaidingai interpretuojamas kaip tam tikras būdas pasiekti skyrybas, kurioms pritaria Bažnyčia. Esant tokioms manipuliacijoms, skirtumas tarp santuokos bažnytinio paskelbimo negaliojančia ir civilinių skyrybų būtų tik formalus, ir visos žlugusios santuokos lengvai taptų anuliuotos, tai yra paskelbtos negaliojančiomis. Tačiau Romos popiežiai dažnai yra apibūdinę tikrąją santuokos anuliavimo sampratą, kuri neatskiriama nuo tiesos paieškos, nes santuokos paskelbimas negaliojančia bažnytiniame teisme nereiškia esamo ryšio nutraukimo, bet tik pripažinimą Bažnyčios vardu, kad ta santuoka neegzistuoja nuo pat pradžios, aiškino kardinolas Ch.Eransas.
Instrukcijoje Dignitas connubii, be kita ko, primenama, kad netgi pradėjus santuokos anuliavimo procedūrą bažnytiniame teisme, pirmiausia būtina, panaudojus sielovados priemones, bandyti įtikinti sutuoktinius išsaugoti santuoką ir atgaivinti santuokinį gyvenimą. Toks rūpestingas svarstymas vadovaujantis krikščioniška sąžine ypač svarbus rūpinantis vaikų likimu. Jeigu šios pastangos neduoda vaisių, bažnytinis teismas turi paraginti sutuoktinius nuoširdžiai dirbti kartu, atidėjus į šalį asmeninius interesus ir vadovaujantis teisingumo reikalavimais, kad bylos tyrime būtų pasiekta objektyvi tiesa, kaip to reikalauja pati santuokos prigimtis.
Didėjantis bylų skaičius reikalauja prevencinės sielovados
Pristatant instrukciją Dignitas connubii buvo apžvelgti nauji statistiniai duomenys, rodantys, kad santuokų, paskelbtų negaliojančiomis, pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo, ypač Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Spaudos konferencijoje dalyvavęs Apaštalinės signatūros sekretorius vyskupas Velazijus De Paolis pranešė, kad 2002 metais vietiniai bažnytiniai teismai - tokių teismų (diecezinių ir tarpdiecezinių) visame pasaulyje yra apie 800 - iš viso nagrinėjo šiek tiek daugiau kaip 52 tūkst. santuokos paskelbimo negaliojančiomis bylų, iš kurių sprendimas anuliuoti santuoką priimtas 46 tūkst. atvejų.
Įdomu palyginti, kiek santuokų bažnytiniai teismai anuliavo atskiruose žemynuose. 2002 metais Afrikoje buvo paskelbtos negaliojančiomis 342 santuokos, Australijoje ir Okeanijoje 676 santuokos, Azijoje 1,5 tūkst., Pietų Amerikoje 5,5 tūkst., Europoje beveik 9 tūkst. ir Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje) net 31 tūkst. santuokų. Pastarasis skaičius ypač įspūdingas, nes Šiaurės Amerikoje gyvena tik 7 proc. pasaulio katalikų, bet ten nuspręsta paskelbti negaliojančiomis 31 tūkst. santuokų, kas atitinka beveik 70 proc. viso pasaulio bažnytiniuose teismuose nagrinėtų panašių bylų.
Tad Vatikane buvo susirūpinta, kad JAV teigiamas sprendimas dėl santuokos negaliojimo priimamas pernelyg greitai. Tačiau taip pat pripažįstama, kad Jungtinėse Valstijose, kaip nė vienoje kitoje šalyje, bažnytinių teismų sistema gerai sutvarkyta, turima pakankamai ir gero lygio kanonistų, todėl dirbama daug efektyviau. Be to, nors šis metinis JAV paskelbtų negaliojančiomis santuokų skaičius yra įspūdingas pagal bendrą jų skaičių pasaulyje, tačiau pagal civiliškai išsiskyrusių amerikiečių katalikų skaičių, - o tokių yra netgi aštuoni milijonai, - jis labai nedidelis. O štai Afrikoje, kur santuokų paskelbta negaliojančiomis palyginti nedaug, bažnytinių teismų sistema dar nėra gerai sutvarkyta ir bylų tyrimas užtrunka. Be to, minėtuose žemynuose ir pačios šeimos yra gerokai stabilesnės nei Vakaruose, todėl ir skyrybų yra mažiau.
Dėl to, kad Vakaruose vis daugėja santuokų anuliavimo atvejų (pavyzdžiui, 1968 metais Jungtinėse Valstijose negaliojančiomis paskelbtos 338 santuokos, o 2002 metais jau 31 tūkst.), vyskupas V. De Paolis nurodo keletą priežasčių. Pirma, tai išplitęs sekuliarizmas, formuojantis paviršutinišką požiūrį į šeimos gyvenimą, kai, jo paveikti, netgi katalikai dažnai nebesugeba suprasti Bažnyčios mokymo apie sakramentinę santuoką ir jų ryšiai neatitinka bažnytinių santuokos galiojimo reikalavimų.
Antra, pastaruoju metu pasiekta tikslesnė žmogaus psichologijos samprata įgalino bažnytinius teismus geriau nustatyti tas situacijas, kai nebuvo būtino visaverčio sutikimo sudaryti santuoką, kad ji sąlygotų tvirtą ryšį tarp dviejų asmenų. Pagaliau, pagausėjus skyrybų, atsirado daugiau katalikų, kurie, iširus vienai santuokai, nori sudaryti antrąją, tačiau žino, kad jei pirmoji dar galioja, tai Bažnyčia antrosios santuokos nepripažins, ir tikintieji dėl to negalės švęsti Eucharistijos. Todėl, priremti sąžinės problemų, jie kreipiasi į bažnytinį teismą, kad šis buvusią pirmąją santuoką paskelbtų negaliojančia.
Daugėjant negaliojančiomis paskelbtų santuokų, būtinai reikia stiprinti prevencinę sielovadą, teigė dokumento Dignitas connubii pristatyme taip pat dalyvavęs Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Domenikas Sorentinas. Vadinasi, vyskupijose turi būti atsakingai rūpinamasi krikščionių sužadėtinių rengimu santuokai ir nuolatine vėlesne sielovadine parama jiems jau sukūrus šeimą. Visgi ir išsiskyrę asmenys tikinčiųjų bendruomenėje neturi jaustis diskriminuojami ir atstumti. Net jeigu išsiskyrę katalikai sudaro naują civilinę santuoką, bažnytiniam teismui neanuliavus pirmosios, jie nėra ekskomunikuojami. Tiesa, dėl viešo ir nuolatinio gyvenimo nuodėmėje bei nieko nedarymo, kad ištaisytų tokią padėtį, šie asmenys negali priimti šv. Komunijos, sakė kardinolas Ch.Eransas. Kartu jis pabrėžė, jog išsiskyrę tikintieji, net ir sudarę naują santuoką be pirmosios anuliavimo, lieka tikrais Bažnyčios nariais ir jiems reikalinga ganytojų globa, teikianti paguodą jų sužeistai ir kenčiančiai sielai.
Popiežius pabrėžia santuokos galiojimo prezumpciją
Sausio pabaigoje vykusiame tradiciniame metiniame susitikime su Bažnyčios aukščiausiojo tribunolo Romos Rotos (kaip tik daugiausia užsiimančios santuokų paskelbimo negaliojančiomis nagrinėjimu ir prižiūrinčios vietinių bažnytinių teismų veiklą tiriant šias bylas) nariais, popiežius Jonas Paulius II sutelkė dėmesį į šių teismų veiklos moralinį aspektą, ypač jų pareigą remtis tiesa apie santuoką, kaip to reikalauja Bažnyčios mokymas. Jis pripažino, jog kartais individualūs ar kolektyviniai interesai gali paskatinti teismo procese dalyvaujančias šalis griebtis įvairaus pobūdžio klaidinimų ar netgi korupcijos, norint pasiekti jiems palankų sprendimą. Šie nusižengimai galimi ir kanoniniame tyrime, kuriame siekiama nustatyti tiesą apie santuokinių ryšių buvimą ar nebuvimą.
Šventasis Tėvas taip pat nurodė faktą, jog kartais, neva vadovaujantis sielovados reikalavimais, siūloma paskelbti negaliojančiomis jau suirusias santuokas ir dėl to sutelkiamas dėmesys tik į išorines procedūras, o ne į tikrąjį juridinį procesą. Taip kyla pagunda primesti ar rasti pagrindą paskelbti santuoką negaliojančia, kas prieštarautų Bažnyčios normų ir Magisteriumo elementariausiems principams, - perspėjo Popiežius. Jis nurodė, kad iš tokio elgesio kylantis objektyvus juridinis ir moralinis pavojus yra akivaizdus, ir tai tikrai neprisideda prie santuokinės krizės problemų sielovadinio ir teisinio sprendimo.
Priminęs, jog daugelį kartų susitikimuose su Romos Rotos nariais jis yra pabrėžęs, kad bažnytinių teismų svarbiausias tikslas yra objektyvios tiesos siekimas, Šventasis Tėvas sakė, jog vietinėse Bažnyčiose atsakomybė už tai pirmiausia tenka vyskupams, kurie pagal dieviškąjį įstatymą yra galutiniai savo bendruomenių teisėjai. Būtent vyskupai turi spręsti apie bažnytinių teismų narių tinkamumą šiam darbui ir vertinti, ar jų priimti sprendimai atitinka Bažnyčios mokymą. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog teisėjas privalo būti įsitikinęs, kad tiesa egzistuoja, jis turi priešintis tiesos baimei ir neleisti sau būti paveiktas klaidingos užuojautos jausmų ar kitų neteisingų tendencijų, kad ir kiek jos būtų viešai paplitusios. Bažnytinio teismo nariai turi žinoti, kad neteisingas nuosprendis niekada neduoda naudos sielovadai ir kad galutinis jų veiksmų vertintojas yra Dievo teismas Amžinybėje.
Popiežius Jonas Paulius II kvietė bažnytinius teismus vengti vadinamojo pozityvinio mentaliteto ir stengtis korektiškai interpretuoti kanoninius įstatymus, kad jie nebūtų atskirti nuo bendrojo Bažnyčios Magisteriumo. Kitas svarbus momentas bažnytinio teismo veikloje yra preliminarus bylos tyrimas: nors suinteresuoti asmenys turi teisę siekti greitesnės juridinio proceso eigos, tačiau reikia vengti perdėto skubotumo tiesos sąskaita, nes tai gali paskatinti priimti neteisingą sprendimą.
Priminęs, jog pradedant teisinį anuliavimo procesą visuomet lieka santuokos galiojimo prezumpcija, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog mes negalime užmiršti, kad autentiškas juridinis tyrimas reikalauja metafizinės vizijos į žmogaus asmenį ir į santuokinius ryšius tarp vyro ir žmonos. Be tokio ontologinio pagrindo santuokos institucija tampa išorine superstruktūra, kuri priklauso tik nuo įstatymų bei socialinių sąlygų ir kuri tada riboja laisvą asmens saviraišką.
Baigdamas kalbą Romos Rotos nariams, Popiežius nurodė būtinumą stengtis iš naujo atrasti santuokos institucijos tiesą, gėrį ir grožį kaip Dievo darbą per žmogaus prigimtį ir per laisvą vyro ir moters sutikimą, kas yra neatskiriama asmens tikrovės dalis. Parama šeimai ir santuokai visuomet buvo ir lieka Bažnyčios visos veiklos įkvėpimo šaltinis, nes ji yra objektyvus gėris individams ir visuomenei.
© 2005 "XXI amžius"
|