Atnaujintas 2005 vasario 18 d.
Nr.14
(1315)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Iliuzionistai ir stogdengiai

Petras KATINAS

Jau antri metai Lietuvą krečia neregėti skandalai, o po praėjusių Seimo rinkimų, kai valdžion atėjo nomenklatūrininkų ir oligarchų koalicija, dėl valdžios prasidėjo tokios nesibaigiančios rietenos, kurioms galo nematyti. Todėl bet koks pilietis ar pilietė, dar nepraradę sugebėjimų mąstyti bei vertinti įvykių dėl ciniškų pokiliminių žaidimų, anksčiau ar vėliau susimąsto ir klausia: kas gi yra tie žmonės, kurie valdo Lietuvą, iš kur ir kodėl jie atsiranda? Be šių klausimų, pastaruoju metu jiems kyla dar vienas: kodėl dalyvaujantys rinkimuose žmonės užsikrauna sau ant sprando tokią naštą? Iš tiesų dargi be jokių analizių, vien pažvelgus į tų nežinia iš kur atsiradusių sočių ir savimi patenkintų nuvorišų veidus, tų, kurie pasiskelbė visuomenės elitu, daugeliui net nevilties ašara ištrykšta. Juk tik beraščiams ir nuo visko atbukusiems neaišku, kad tėvynėje ir vykdomoji, ir įstatymų leidžiamoji valdžia atsidūrė, švelniai tariant, labai keistų personažų rankose. Jų veikla ir tikslai absoliučiai slepiami nuo didžiosios visuomenės dalies. Bet, gerai pagalvojus, kitaip ir būti negalėjo. Visa tai – okupacijos ir komunistinio mankurtizavimo pasekmės. Rusijoje šis procesas prasidėjo 1917 metais, o Lietuvoje – 1940 metų birželį. VKP(b), SSKP, LKP niekada negalėjo gyventi be priešų. Ne tik už imperijos sienų, bet pirmiausia jos viduje. Priešai buvo būtini „šlovingajai“ partijai kaip oras, kaip gyvenimo dalis. Taigi nuo to laiko iki šiol susiskaldymas ir priešprieša viešpatauja visuomenėje, ir dar ilgai viešpataus. Neatsitiktinai 40 proc. Rusijos gyventojų 1917 metų bolševikų revoliuciją vertina kaip pažangų ir progresyvų reiškinį. Lietuvoje, sociologinių apklausų duomenimis, bent trečdalis ilgisi sovietmečio, t.y. okupacijos. Kodėl gi taip atsitiko? Pirmiausia todėl, kad Rusijos intelektualai buvo sunaikinti po 1917 metų, Lietuvoje – po 1944 metais įvykdytos pokarinės okupacijos. Tas intelektualiosios visuomenės sunaikinimas nubloškė ne tik valstybės, bet ir visuomenės vystymąsi atgal ilgiems dešimtmečiams, o gal ir visam laikui. Per amžius susiformavusios tradicijos, mąstymo būdas prarandami lengvai, ypač kai tą procesą ugnimi ir kardu vykdo represinės valdžios struktūros. Tačiau visa tai atkurti nepaprastai sunku. O kas gi atėjo vietoje žuvusiųjų kalėjimuose, lageriuose, sušaudytųjų Lubiankoje? Rusijoje - „mokslininkai“ Lysenko, Mičiūrinas bei panašūs. Lietuvoje profesoriavo ir vystė mokslą panašūs „profesoriai“ – Žiugžda, Šarmaitis, netgi M.Burokevičius. Tokie pat „intelektualai“ sėdėjo ir SSKP miestų ir rajonų pirmųjų sekretorių kėdėse. Pavyzdžiui, kultūrą ir meną dažnai kuravo žmonės, neturintys apie tai jokio supratimo. Argi ne panašūs dalykai vyksta ir dabar, kai „darbietis“ kultūros ministras net nežino elementarių dalykų, pavyzdžiui, apie kultūros paveldą ir pan. Jau nekalbant apie tai, kad nebeprisimena nei savo vaikų, nei vaikaičių. Bet kitaip ir būti negali – yra iš ko imti pavyzdį. Ir ne tik ministrams, Seimo nariams, patarėjams, referentams, kitiems aukšto lygio valdininkams, turintiems galingą užtarėją – nomenklatūrinio klano vadą Premjerą. Juk šis pasakė, jog visai nesvarbu, kad koks nors valdininkas, priklausantis partiniam-nomenklatūriniam „elitui“, pažeidžia etiką, brakonieriauja, nuolat painioja privačius ir valstybinius interesus. Pasirodo, tai nieko bloga, normalu. Matyt, pasak geriausio Premjero ir socdemų vado bičiulio, vieno iš raudonųjų ideologo, dabar paskirto patarėju Juozo Bernatonio, „Premjeras labai patyręs žmogus ir supranta, kad skubėti teisti žmonių nereikėtų…“. Anot patarėjo, kiekvienas turi teisę daryti klaidas. Tačiau svarbiausia, kaip dėsto valstybės kontrolieriumi netapęs J.Bernatonis, kad ir kaip vertintume anuos laikus (aišku, jam ir jo bičiuliams anie laikai nebuvo nei okupacija, nei kažkokia konservatorių išsigalvota priespauda), norint tapti kokiu nors viršininku, reikėjo dalyvauti tam tikroje atrankoje, todėl kolaborantais valdžioje, pasirodo, „buvo ne patys kvailiausi“. Savo tiradą liaupsinant nomenklatūros privalumus J.Bernatonis užbaigė taip: „Dabar ir kompetencijos, ir patyrimo prasme jie turi tam tikrų privalumų“. Todėl ir gali daryti, ką nori. Ir jokie prokurorai, valstybės kontrolieriai, STT, jau nekalbant apie visada reikiamas pažymas pateikiantį Valstybės saugumo departamentą ar dėl juoko sukurtą Liustracijos komisiją, nieko nepadarys, nors ir labai norėdami. Aišku, minėtoms institucijoms tokių norų ir nekyla. Ir kaipgi kils, jeigu virš visos nomenklatūros ir jos prielipų galvų tvirtas ir nebijantis jokių audrų Premjero „stogas“ – valdžioje jau beveik ne tik rezervininkai, bet ir tikri KGB „organų“ darbuotojai, neskaičiuojant visokiausių lygių partinių mokyklų absolventų.

Tiesa, kartais toje kompanijoje atsitinka ir keistokų dalykų. Štai nuo pat pirmosios atkurtosios nepriklausomybės dienos pasiskelbęs dideliu „klasikiniu“ socialdemokratu, žadėjęs vos ne akimirksniu paversti Lietuvą Skandinavija, citavęs ne Marksą ar Kapsuką, o prieškario Lietuvos prezidentą K.Grinių, buvęs ilgametis Seimo narys Vytenis Andriukaitis buvo nustumtas nuo valdžios, ir joks A.Brazausko „stogas“ jo neapsaugojo. Tas „stogas“ buvo specialiai prakiurdytas, kad kuo daugiau krušos pasipiltų ant bičiulio Vytenio galvos. O juk kaip stengėsi, vos ne kryžiumi gulė, kad buvęs pirmasis LKP CK sekretorius taptų pirmuoju atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku! Ir vėliau visą laiką uoliai tarnavo ir keliaklupsčiavo prieš vadą. Kol pagaliau ir Socialdemokratų partiją atidavė tiems, kurie nuo Lenino laikų socialdemokratus laikė „buržųjų pakalikais ir liaudies priešais“. Nepadėjo. Galbūt jis ir paėmė iš „Rubikono“ 40 tūkst. litų, o gal ir specialiai buvo sukurpta ta komedija, bet V.Andriukaitis buvo išstumtas ir iš Seimo, ir iš raudonojo nomenklatūros „elito“. Ir nei vadas, nei J.Bernatonis, nei visada teisus lapinas Č.Juršėnas nė piršto nepajudino, kad ištrauktų jį iš duobės. Bet kitaip ir būti negalėjo. Nors bičiulis Vytenis ir labai stengėsi, uoliai tarnavo, bet anksčiau niekada nepriklausė partinei nomenklatūrai, nebuvo nei partijos, nei komjaunimo CK narys, netgi nei koks nors instruktorius. Vadinasi, nesavas, nepatikimas, dargi pavojingas. Nes nežinia, kas tokiam gali šauti į galvą. Be to, būdamas Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku pernelyg uoliai agitavo už Lietuvos narystę ES. Pagaliau, gimęs tremtinio šeimoje, buvęs šioks toks disidentas sovietmečiu. O svarbiausia – nebaigęs jokių partinių mokslų kaip daugelis. Taigi… žmogus atitarnavo – ir eik šalin!

Užtat J.Bernatoniui labai patinka „valstiečiai“, ypač K.Prunskienė bei kiti „simpatiški“, kompetentingi šios frakcijos žmonės. Matyt, prie tų simpatiškų neokomunistų ideologas priskiria ir dar du „žemdirbius“ – J.Ramoną ir A.Pekeliūną. Pastarajam teko palikti Europos reikalų komiteto pirmininko postą. Ko gero, neteks ir Seimo vicepirmininko kėdės. Taigi A.Pekeliūnui nebereikės mokytis, kaip buvo nusprendusi valdančioji koalicija. Kitaip tariant, įsitraukti į „likbezą“ („likvidacija bezgramotnosti“). Visiškai pakaks Leningrado VPŠ (vysšaja partijnaja škola) ir tai, ko išmoko būdamas KGB rezervininku. Kad ir ką kalbėtume, kol virš nomenklatūrininkų, „naujųjų lietuvių“, KGB rezervininkų kabės „Didžiojo Krikštatėvio“ stogas, visi gali būti ramūs. Nes, pasak J.Bernatonio, „labiau patyręs, daugiau gyvenęs ir visko matęs“ žino, ką daro. Kitas dalykas, kas bus, kai tas „stogas“ prakiurs. O tokių požymių jau esama. Aišku, esant tokiam visuomenės pasyvumui ir apatijai, bus uždengtas naujas. Tuo labiau kad stogdengių pakanka. O jeigu prireiks – pasikvies pagalbininkų iš Maskvos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija