| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Nebuvo kilę abejonių
Žmogaus gyvybė ar metų skaičius priklauso nuo Dievo. Svarbu ir pačiam netrumpinti savo gyvenimo - nerūkyti, negerti, nevartoti narkotikų. Žalingi įpročiai alina sveikatą. Patariu vengti to, kas kenkia žmogaus organizmui. Sulaukęs tiek metų, esu privertas vartoti vaistus, tačiau nepamirštu sporto, o prausimasis šaltu vandeniu rytą ir vakare išvis padeda išlikti žvaliu, - šypsojosi Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius kan. Bronius ANTANAITIS. Vasario 19-ąją jam sukanka 80 metų. Jubiliatas mielai sutiko atsakyti į XXI amžiaus klausimus.
Kadangi pažymėsite 80-metį, prisiminkite savo vaikystę, jaunystę, kaip subrendote tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimui? Mano gimtasis Jasonių kaimas buvo Smilgių parapijoje, Panevėžio apskrityje. Augau katalikiškoje šeimoje. Joje buvo dešimt vaikų, tarp kurių aš buvau jauniausias. Man tebuvo septyneri metai, kai nuo širdies infarkto mirė tėvelis. Net pradžios mokykloje mokydamasis žinojau, kad Vilnius yra okupuotas, tai ugdė patriotiškumą, todėl visa klasė vieningai skanduodavo: Mes be Vilniaus nenurimsim. O lankant progimnaziją, per kūno kultūros pamokas klasė būdavo išrikiuojama ir kariškai žygiuodavo po miestelį traukdama dainą Ant kalno mūrai. Mokslo metų pradžioje mokykla su savo tautine vėliava pasukdavo į bažnyčią. Kiekvieną sekmadienį eidavome į vadinamą primariją - mokinių pirmąsias šv. Mišias, kur patys giedodavome. Laukdavome gegužinių pamaldų, spaly-rožinio. Prieš Velykas ir Kalėdas vykdavo mokinių rekolekcijos. To meto mokytojai visi eidavo į bažnyčią. Paskutiniaisiais mokslo metais Šeduvos gimnazijoje turėjome labai dvasingą kapelioną dr. Jušką. Visi moksleiviai lankydavo tikybos pamokas, jų žinias vertindavo pažymiais. Jaunimas buvo auklėjamas katalikiška dvasia ir patriotiškai. 1944 metais baigęs gimnaziją, bandžiau trauktis nuo artėjančio raudonojo maro. Pakeliavus po Žemaitiją ir matant, kad frontas veržiasi pirmyn, buvo gaila palikti tėviškę. Maniau, jog galiu jai būti naudingesnis nei pasitraukęs į Vakarus. Įveikęs kliūtis fronto liniją, suėmimus ir tardymus grįžau namo. Rudenį išvykau mokytis į Kauno kunigų seminariją. Iš mano parapijos šeši jaunuoliai išvykome seminarijon, o po trejų metų likau vienas. Ką jums asmeniškai ir apskritai žmogui reiškia tėviškė, giminės, vaikystės draugai? Gimtasis kraštas visada išlieka be galo brangus. Būdavo, sėdime prie vieno stalo, pasimeldžiame. Kartu dirbę dalijamės tuo pačiu maistu. Sekmadienį, pasikinkę arklius, vykdavome į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. Atmintyje išliko tėviškės sodas, apie jį augę beržai, liepos, stovintis kryžius. Būdavo stengiamasi išlaikyti tvarką ir švarą apie namus. Seserys puošdavo darželį. Įvykus nelaimei, vieni kitus užjausdavo, dalydavosi ta pačia bėda. Atostogų metu moksleiviai nepamiršdavo vieni kitų, susitikę rengdavo menines programėles. Turintys gražų balsą giedodavo bažnyčios chore. Būdavo didelės iškilmės per Sekmines Smilgiuose, per Žolinę - Šeduvoje ar Švč. Jėzaus Širdies atlaidus - Rozalime. Ten sesuo buvo ištekėjusi. Krikštynos ar vestuvės - vis kartu. Sutikti Naujųjų metų naktį traukdavome į Smilgius. Tautinėse šventėse vyko ne vien moksleivių, bet viso jaunimo bendravimas vienybės dvasia. Ką jums reiškia parapijų, kuriose dirbote, parapijiečiai? Ar sutikęs juos pažįstate ir pasikalbate? Pirmąjį paskyrimą, įšventintas kunigu, gavau į Pasvalį, kur sutikau labai nuoširdžius žmones. Vėliau mano kunigystės geografija nusidriekė gana plačiai: Anykščiai, Onuškis, Vilnius, Krekenava, Bartninkai, Alksninė, Aviliai, Šeduva, Kaunas, Linkuva, Panevėžys. Dirbdamas parapijose gražiai sutariau su vietos jaunimu, rengdavome sportines varžybas, giedodavome. Vienodai malonūs ir brangūs man buvo visi parapijiečiai. Daugelio jų vardus žinojau. Lankantis parapijiečių namuose būdavau svetingai priimamas ir vaišinamas. Nė vienoje parapijoje nebuvau patyręs kokių nors nesklandumų ar ginčų. Džiaugdavomės kartu padarę gerą darbą. Parapija man buvo kaip viena šeima, aš buvau lyg jos tėvas. Parapijai kunigas reikalingas ne tik patarnauti, bet ir jai teikti paguodą, nusiraminimą, būti kartu džiaugsmo ir sielvarto valandą. Teko laimė dirbti greta vyskupo K. Paltaroko - jis pakvietė dirbti į Vilnių vyskupijos kurijos sekretoriumi, kartu ir Panevėžio vyskupijos kurijos kancleriu. Tai buvo 1955-1958 metais. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia - dvyliktoji mano tarnavimo Dievui vieta. Čia esu septintus metus. Tarpininkaujant vyskupui J. Kauneckui, Švč. Trejybės bažnyčios bokšte įkelti nauji varpai iš Vokietijos. Skamba pastatyti nauji vargonai. Dabar bažnyčios varpai ir vargonai kviečia žmones garbinti Dievą, jie palydi jų maldas į dangų, garsais surišdami žemę ir dangų. Kurį savo gimtadienį labiausiai prisimenate? Ar galima lyginti gimtadienį su kunigystės šventimų diena, ar kuri nors iš jų jums mažiau svarbi? Gimtadienių nešvenčiu. Paprastai Katalikų Bažnyčioje pažymimi vardadieniai. Bet mano vardo diena būna rugsėjo 3-ąją, kuri sutampa su mokslo metų pradžia, tad ir jos nėra kada švęsti. Tik kartą, kai sulaukiau 70 metų, Šeduvoje man surengė šventę. Užgriuvo draugai, valdžios atstovai. Tai buvo labai nuoširdus susitikimas pasivaišinant, pasišnekučiuojant ir pabendraujant. Turbūt vienintelis toks kartas pasitaikė. Jaučiuosi nesmagiai, kai turiu būti dėmesio centre. Mane tai varžo. Be to, dabar Gavėnia, turime sutelktai rengtis Velykoms ir nepamiršti svarbesnių - dvasinių - dalykų. Norėčiau, kad mano sukaktys praslinktų niekam nežinant ir tyliai. Žvelgdamas nuo savo metų aukštumos, turiu už ką padėkoti Dievui. Negalėjau dalyvauti savo primicijose tėviškėje. Buvome iš savo namų išguiti, viskas iš mūsų buvo atimta, o seserys - ištremtos, todėl ten nebuvo ko rodytis. Savo pirmąsias šv.Mišias kukliai aukojau Kauno Arkikatedroje. Kunigystės šventimai man brangūs tuo, kad tapau tuo, apie ką svajojau. Iš mano buvusių 120 pirmakursių kunigais buvo įšventinti tik 40. Būdamas kunigu, gavau Dievo malonę tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Kunigystė yra begalinė Dievo dovana: duotas pasitikėjimas veikti Švenčiausiosios Trejybės vardu teikiant sakramentus, aukojant šv. Mišių auką. Įgytą Dievo malonę reikia branginti ir dėkoti už tai Aukščiausiajam, kad galiu gaivinti žmones, stiprinti jų tikėjimą. Turiu tik vieną gyvą seserį, visi kiti mano artimiausi žmonės jau išėjo į Amžinybę. Iš 40 kunigo šventimus gavusių bendrakursių gyvi yra aštuoniolika. Esu dėkingas Dievui, kad Jis leido man tiek gyventi. Kai kažkada norėjote būti kunigu, turbūt įsivaizdavote, koks tai darbas, kokia yra kunigo misija. Praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams, ką galite pasakyti apie tai? Ar būtent tokį kunigo darbą įsivaizdavote? Kunigystė žavi, bet ar sugebėsi, ar būsi jos vertas darbais. Ar galėsi, būdamas silpnas, būti veiksmingas tame bare, reikalaujančiame pastangų, pasirengiant kiekvienos dienos šventai Mišių aukai? Tai ne šiaip kokia ceremonija, bet susitikimas su Kristumi, malda. Būdamas klieriku stebėjau, kaip kunigauja kiti, kas reikalinga daryti. Klausiausi, ką kalbėdavo dėstytojai, dvasios tėvas. Turėjau ne vien išlaikyti egzaminus, bet ir išlikti tvirtu morališkai. Tuo metu kunigystė buvo nuvertinta ir nebranginama. Turėjau iškęsti pažeminimus ir pasipriešinti tam niekinimui, kuris laukė. Nebuvo kilę abejonių renkantis kelią. Nebuvo ir blaškymosi. Duota priesaika Viešpačiui, kunigystė apvainikuoja žmogaus gyvenimą ir negali būti jokios minties, kad gali atsitraukti nuo jos. Jeigu vėl tektų spręsti, kokį kelią pasirinkti, tai rinkčiausi tą patį, kuriuo 57 metus einu. Prisimenu, seminarijoje iš joje besimokiusių 400 klierikų turėjo likti 150. Apsispręsti buvo duota viena naktis. Abejojantys privalėjo užleisti vietą tiems, kurie svajojo ištikimai tarnauti Dievui. Kada jums būna sunkiausia, dėl kokių priežasčių jaučiatės liūdnas, susirūpinęs ir nusiminęs, nors tokio jūsų neteko matyti? O kada pajuntate džiaugsmą ir pasitenkinimą? Yra skaudu matyti, kad nebranginami šventi dalykai, žmonės lieka jiems abejingi, nors jie žmogui suteikia stiprybės, paguodos, jėgų, amžinąjį gyvenimą. Skaudu darosi, kai nuvertinamos dvasinės vertybės, žmonių pasiaukojimas, ištikimųjų žūtis už Tėvynę, kai tai parduodama už pinigus ar už alkoholį. Moralinis nuosmukis pasireiškia ten, kur nebėra nieko šventa. Ten matai moralinį nuosmukį, nelaimes, nuopuolius, neištikimybę Dievui ir žmonėms. Smagus jautiesi, jeigu matai laimingus žmones, kada jie regi savo gyvenimo prasmingumą. Tuo jie dalijasi su kitais, vieni kitiems padeda, tėvai džiaugiasi savo vaikais, vaikai - tėvais, būdami vienybėje su Dievu. Kada žmonės myli bažnyčią, aukoja jai, jie rūpinasi savo vaikais, rodo jiems gražų pavyzdį, atvesdami juos į dorovės, tikėjimo kelią, brangindami savo tautos istoriją. Kokios gražios bažnyčios, kurių pastatymu teko rūpintis kunigams. Koks buvo didis tikėjimas ir vienybė tų, kurie jas statė! Ne veltui sakoma: iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semias. Ką galėtumėte patarti dėl įvairių priežasčių gyvenime nusivylusiems žmonėms? Reikia savęs paklausti: kam gyveni, kokį gyvenimo tikslą turi, ar laikinas jis, ar amžinas? Ar vien džiaugsmai ir malonumai, pinigai, garbė bei kiti gyvenimo patogumai yra tavo tikslas, bet ne dvasinės vertybės - amžinieji dalykai? Žmogų gyvenime gali ištikti ligos, nepasisekimai, kiti sunkumai, bet kai jis turi tikėjimą, tada turi į ką atsiremti. Tikėjimas yra gyvenimo įprasminimas. Kai žmogus brangina ir siekia dvasinių vertybių, atsiranda ir pasitikėjimas. Toks neapvils, jeigu jaus atsakomybę prieš Dievą. Gyvenimas yra duotas ne malonumams. Gali būti laisvas, bet viduje būti nelaimingas, jeigu tave slegia nuodėmė ar kaltė. Gali gyventi kalėjime, jeigu žinai, už ką kenti. Tavo sieloje tada bus giedra, jeigu suprasi, kad kenti už didžius dalykus, kad kiti gyvenime pajustų gėrį. Populiarumas dar nėra žmogaus gyvenimo didybė. Reikia būti geram Dievui ir žmonėms. Vis dažniau išgirstame priekaištų jauniems kunigams dėl įvairių dvasininkams netinkamų poelgių. Ką mąstote tada jūs, turintis tokį garbingą kunigystės stažą? Nedrįstu nieko smerkti. Siekiant tikslo reikia žinoti, kur eini, jausti atsakomybę ir visada gyventi su Dievu. Aukoji šv. Mišias ne tam, kad gautum auką, bet kad susitiktum su Kristumi, gyventum su Juo. Būdami lageryje, kunigai ne tik save, bet ir šalia esančiuosius stiprino. Kunigas turi būti visų priekyje, jis negali lengvabūdiškai tapti dezertyru. Į Švč. Trejybės bažnyčią dažnai pasikviečiate koncertuoti įžymius atlikėjus. Ko tuo siekiate? Ką jums asmeniškai reiškia muzika, menas, dailė? Šventovėje koncertavo vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, Gediminas Kviklys, solistai Irena Milkevičiūtė, Gintarė Skėrytė, Virgilijus Noreika, taip pat Vokietijoje gyvenantis garsus mokslininkas fizikas Vytenis M. Vasiliūnas, pasaulyje sugebėjęs surengti net du šimtus savo koncertų. Jis grojo vargonais visą valandą pasikliaudamas savo atmintimi. Šis lietuvis sugebėjo muzikos garsais ir duotu talentu pagarbinti Dievą ir pradžiuginti žmones, dvasiškai juos atgaivinti, pakelti į aukštesnį dvasios lygmenį. Tvirtai tikintis V.M.Vasiliūnas Vokietijoje užima vadovaujančias pareigas Makso Planko institute, yra fizikos mokslų daktaras (M.Plankas buvo kvantų teorijos kūrėjas, tikintis žmogus). Gamtos grožis žavi žmogų, ir jis turi prisidėti prie to grožio išsiskleidimo. Šventovės statomos tam, kad jose būtų garbinamas Dievas ir į jas atėjusius žmones trauktų prie Dievo. Didieji menininkai savo kūriniais sugebėjo išreikšti šventųjų, Viešpaties dvasinį didingumą. Dievas sukūrė gražų pasaulį, ir gyvenantis toje aplinkoje žmogus išryškina Dievo grožį. Poetas J. Baltrušaitis, kurio eiles seminarijoje ypač mėgo kartoti prof. P. Kuraitis, rašė: Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventykla dar nepastatyta, duotas pilkas akmuo ir rankomis gali kurti. Man mokantis Panevėžyje, muzikos mokytoju buvo Mykolas Karka. Jis mane mokė skambinti pianinu, bet, persikėlus tęsti mokslo į Šeduvos gimnaziją, ten nebuvo tokio muzikos instrumento, todėl ir nutrūko mano tolesnis muzikinis lavinimasis. Būdamas gimnazistas ir seminarijos klierikas, dalyvavau chorų veikloje. Esate daug darbų įvairiose parapijose nuveikęs. Ką dar esate numatęs būtinai padaryti? Jeigu Dievas leis, stengsiuosi kažką daryti. Tačiau svarbiausia kunigo darbe - kurti dvasingumą, skleisti tikėjimą, jį stiprinti, vaikus supažindinti su sakramentiniu gyvenimu, jaunimą mokyti gyvenimo sąmoningumo, kad jis bręstų ne tik kūnu, bet ir siela. Nors ir užimtas žmogus, bet vis dėlto turbūt surandate laisvo laiko. Ką labiausiai mėgstate veikti laisvalaikiu? Trejus metus neturėjau atostogų. Šiaip sukuosi nuo ryto iki vakaro. Labai dėkojame, kad taip aktyviai prisidedate platindamas XXI amžių. Kodėl tai darote? Kaip manote, kodėl dar daug kunigų ne tik nė kiek neprisideda platindami katalikišką spaudą, bet netgi patys jos išvis neskaito? Aš negaliu pasakyti, kurie ją skaito ir kurie neskaito. Norint pažinti gyvenimą, žinių galima rasti ir iš pasaulietinių laikraščių. Tačiau juose dabar pasigendi pasisakymų prieš alkoholį, kitokius žalingus įpročius, bet užtat su pasimėgavimu aprašinėjami smurtas, nusikaltimai, žmogžudystės. Apie vaikų auklėjimą, darbštumą, dorą, šeimų ištikimybę, tikėjimą rašo tik katalikiška spauda. Ji vienintelė pozityvi, tik ji kelia sąmoningumą. Todėl siekiu, kad Panevėžio bažnyčiose XXI amžių galėtų įsigyti truputį žemesne kaina. Mano užsibrėžtas tikslas siekti žmonių sąmoningumo, kad jie per katalikišką spaudą pažintų normalų gyvenimą, dalyvautų šv.Mišiose, priimtų sakramentus, rūpintųsi savo vaikais ir būtų gyvi katalikiško gyvenimo liudytojai. Malonu buvo su jumis bendrauti. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |