Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Išsaugotas kūrėjo atminimas

Kristijono Donelaičio mirties 225-osioms mirties metinėms

Kristijonas Donelaitis

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės“ - šiais tautos genijaus Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodžiais prasidėjo jo 290 metų gimimo ir kūrybos paminėjimas Kauno žemaičių bendrijoje.

Poeto gyvenimo kelią į mokslą ir kūrybinę brandą išsamiai nušvietė mokytoja Genovaitė Kuckailienė. K.Donelaitis - pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas, klasikas. Gimė 1714 m. sausio 1 d. Mažosios Lietuvos laisvųjų valstiečių šeimoje Lazdynėliuose. Mirus tėvui, Kristijonas persikėlė į Karaliaučių. Ten išėjo vidurinį mokslą ir 1736-1740 metais studijavo Karaliaučiaus universitete, kartu lankydamas lietuvių kalbos seminarą. Baigęs Teologijos fakultetą, K.Donelaitis buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos kantoriumi (giedojimo mokytoju), vėliau rektoriumi. 1773 metais įšventintas evangelikų kunigu iki pat gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio klebonu. Ten perstatė bažnyčią, kleboniją, pastatydino naują mokyklą ir našlių namą. K.Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d., palaidotas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje. Po Antrojo pasaulinio karo atstatytoje bažnyčioje ir rekonstruotoje klebonijoje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus. Kitas Donelaičio memorialas įrengtas buvusioje Lazdynėlių vietovėje - pastatytas paminklinis akmuo ir pasodintas ąžuolynas.

Apie Donelaičio kūrybą ir literatūrinį palikimą išsamų pranešimą perskaitė menotyrininkė Jūratė Dručkienė. Donelaičio kūrybai didelės įtakos turėjo visuomeninės ir kultūrinės raidos pagyvėjimas Rytų Prūsuose po Kryžiuočių ordino užkariavimo bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, kai jai atiteko Pavyslio žemės, Skalva, Sūduva ir kt. Tai teritorija, kurioje lietuvininkų iki XIX amžiaus kaimuose buvo dauguma. Vokiečių valdžios raštuose lietuviškiausios žemės, kur iki 90 proc. gyveno lietuvininkai, dažnai vadintos Lietuvos provincija, arba Prūsų Lietuva. Plintant liaudies švietimui, pradėjo į mokslą veržtis pirmieji žemiausiojo – valstiečių – luomo atstovai, iš kurių kilo ir žymiausias amžiaus poetas, lietuvių literatūros klasikas K.Donelaitis. Kadangi jis buvo pastorius, tai jo literatūrinė kūryba pradėjo formuotis per pamokslus, kurie buvo sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis. Jis rūpinosi jaunimo švietimu, sielojosi dėl lietuvių tautos ir kalbos išlikimo Mažojoje Lietuvoje. Savo kūrinius jis stengėsi rašyti labiau žmonėms suprantama forma, parašė pasakėčių. Jose kritikuojamos žmonių ydos, smerkiami būrų skriaudikai ponai, guodžiami baudžiauninkai. Tai jaučiama visose šešiose pasakėčiose: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rūdikis jomarkininks“, „Šuo didgalvis“, „Pasakėčia apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuls gyrpelnys“. Tačiau svarbiausias jo veikalas - poema „Metai“, kurioje pavaizduotas XVIII a. vidurio Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, jų antagonistiniai socialiniai ir tautiniai santykiai. Donelaitis sukūrė ryškių lietuvininkų būrų („viežlybų“ ir „nenaudėlių“) paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. Kartu ryški etinė religinė didaktika. Donelaičio kūriniai parašyti metrotoniniu hegzametru, derinant ne tik kirčiuotus, bet ir ilguosius bei trumpuosius skiemenis. Hegzametru rašė ir didieji antikos poetai (Vergilijus, Hesiodas ir kt.). Donelaitis šitaip parodė lietuvių kalbos vertę, autoritetą. Jo „Metai“ išversti į keliolika užsienio kalbų: vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, čekų, italų, vengrų, gruzinų, bulgarų, rumunų, anglų, suomių, žydų, esperanto, net japonų. Donelaičio „Metai“ įeina į Europos literatūros šedevrų sąrašą.

Donelaičio poema „Metai“ daugeliu atvejų buvo naujas reiškinys ano meto Europoje. Ji lyg didžiulis kalnas iškyla tarp lietuviškų katekizmų, giesmynų. Poema ne tik nepaseno, bet tebejaudina ir šių dienų skaitytojus. „Nors ryškiausios Mažosios Lietuvos žvaigždės - Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos metai buvo gana sunkūs ir problemiški, - sakė architektė Marija Purvinienė, viena aktyviausių Žemaičių bendrijos narių, siekiančių įamžinti Kristijono Donelaičio atminimą, - tačiau jo kūrybinis atminimas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje susilaukė didžiulio įvertinimo“. 1996 metais atidengtas paminklas poeto gimtinėje Lazdynėliuose, o poeto gerbėjų - Lietuvos bei užsienio lietuvių lėšomis pagal autorių dr. M.Purvino ir architektės M.Purvinienės projektus 2003 metais prie Rambyno, Bitėnų kapinaitėse, atidengtas ir pašventintas paminklas didžiajam lietuvininkų poetui ir dvasininkui K.Donelaičiui. Ant jo padėtoje atskleistoje akmeninėje knygoje vokiečių ir lietuvių kalbomis iškaltas įrašas: „Su didžia pagarba ir pasididžiavimu prisimename kunigą - poetą Kristijoną Donelaitį, sukūrusį nuostabų eiliuotą epą „Metai“. Tai Mažosios Lietuvos panteonas Bitėnų kapinėse. „Senosiose kapinėse, - tęsė M.Purvinienė, - kaupiame sunaikinto krašto tradicijų būdingus pavyzdžius, moksliškai tiriame archetipinius simbolius“. Lietuvių alpinistai 1964 metų vasarą vieną iš Pamyro viršukalnių pavadino Donelaičio vardu (ji iškilusi 4587,3 m virš jūros lygio).

K.Donelaitis - daugiausia į kitas kalbas lietuvių verstas poetas, jo „Metai“ įtraukti į „Pasaulinės literatūros istoriją“. Vieno „Metų“ vertimo į anglų kalbą įžangoje rašoma, kad lietuvių poeto kūrinys yra „šiuolaikiškas, užgriebia tai, ką mes vadiname „žmogus ir aplinka“, piešia ir smerkia žmogaus nežmoniškumą žmogui, aukština kūrybišką darbą, sunkaus triūso vaisius, meta iššūkį veltėdžiams ir dykinėtojams, o kas dar svarbiau - jame suvokiami laikini ir laikui nepavaldūs žmogaus ir gamtos gyvenimo ciklai, keliantys pasaulio atgimimo viltį“ (P.Tempesto, 1985). Šiais žodžiais išreikšta tai, kas laikoma tautos nacionaliniu pasididžiavimu.

Doc. Vytautas MIKUTIS

© 2005 "XXI amžius"