Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Apdovanojimai nusipelniusiems žmonėms

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo vargonininką prof. Leopoldą Mykolą Digrį Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Prezidentas Valdas Adamkus Valstybės atkūrimo dienos proga apdovanojo kelias dešimtis nusipelniusių žmonių - pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams dalyvių, kultūros, meno, mokslo veikėjų, politikų, diplomatų.

Už nuopelnus Lietuvai Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi po mirties apdovanotas kunigas Alfonsas Lipniūnas - buvęs Vilniaus universiteto kapelionas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, kartu su rašytoju Baliu Sruoga kalėjęs Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Paminėtas Lietuvos valstybės atkūrimas

Nuo dabar sostinėje visuomenė žinos jau dvi su svarbiausiu Valstybės teisiniu aktu susijusias vietas: ne tik tą, kur dokumentas buvo pasirašytas - Pilies g. 26, bet ir tą, kur jis buvo išspausdintas, tiražuotas ir iš kur buvo platinamas gyventojams - Totorių g. 20. Vasario 16-ąją Vilniuje atidengta paminklinė lenta spaustuvininkui Martynui Kuktai. Šiuo ženklu įamžinta vieta, kurioje 1918 metais buvo išspausdintas Lietuvos Tarybos nutarimas dėl nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo, paprastai įvardijamas Vasario 16-osios Aktu. Spaustuvės vietą nustatė ir įamžinimą inicijavo spaudos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Andrius Vaišnys. Iš M. Kuktos spaustuvės Vasario 16-osios Aktas kaip atsišaukimas pasklido po Lietuvą, buvo išplatintas užsienyje. Okupacinė vokiečių administracija nespėjo sutrukdyti šios veiklos, nes jos atsiųstas kareivių būrys spaustuvę nusiaubė kelias valandas pavėlavęs. Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Vasario 16-ąją minia žmonių su vėliavomis užtvindė senąją sostinės Pilies gatvę. Prie Signatarų namais dabar vadinamo pastato, kurio viename iš kambarių 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Valstybės atkūrimo aktas, įvyko šio reikšmingo įvykio 87 metų sukakties minėjimas.

Iš antrojo Signatarų namų aukšto balkono sveikinimo kalbą pradėjęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas į susirinkusiuosius kreipėsi „piliečiai“.

„Tokiu žodžiu kreipiamasi ypatingais atvejais ir į ypatingus žmones. Jūs esate ypatingi, nes kiekvieną Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją susirenkate istorinėse vietose pagerbti žmonių, savo išmintimi, patriotiškumu, drąsa ir net mirtimi rašiusių mūsų tautos ir valstybės istoriją“, - sakė A. Paulauskas. Politikas apgailestavo, kad sovietinis laikotarpis sumenkino patrioto sąvoką ir iki šiol ji neatgauna tikrosios savo prasmės.

Apsispręskime rinktis tiesą
bei gėrį

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Brangieji, šiandien minime mūsų tautos Nepriklausomybės dieną. Atėjome prie Viešpaties altoriaus padėkoti Dievui už savo Tėvynę, už jos laisvę.

Drauge šis minėjimas verčia susimąstyti ne tik apie garbingą tautos praeitį, pastarųjų metų laisvės proveržį, bet ir apie kasdienį gyvenimą, kuris ne visada mums teikia džiaugsmo, įkvepia vilties. Šios dienos skaitiniai įtikinamai primena, kaip Dievas auklėja savąją tautą, kaip ja rūpinasi ir myli. Jis kviečia žmones atsipeikėti, atsiversti, sugrįžti į doros kelią, rinktis tiesą ir teisingumą, nes antraip tauta bus sunaikinta. Dievas netrokšta žmogaus žūties, tačiau Jis suteikia mums laisvę patiems pasirinkti gyvenimą ar mirtį.

Moralinė jėga stipresnė už ginklus

Valdas Adamkus,

Lietuvos Respublikos prezidentas

Brangūs Lietuvos žmonės, Lietuva nepaprastai atkakliai kūrėsi kaip valstybė. Todėl net tris kartus minime savo valstybingumo šventes. Taip lėmė istorija.

Vasario 16-oji buvo kaip stebuklas. Po 123 metų trukusios svetimųjų priespaudos, kai jau pasaulis buvo spėjęs pamiršti mūsų šalies vardą, kai seniai nebuvo likę nė menkiausių valstybingumo pamatų, kai net lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, sugebėjome atkurti Lietuvos valstybę.

Pamokanti miesto prie Elbės tragedija

Mindaugas BUIKA

Drezdenas po bombardavimo

Katedros atstatymas – susitaikymo ženklas

Po Aušvico nacių konclagerio išvadavimo 60-ųjų metinių tarptautinio paminėjimo (plačiau apie tai rašyta praėjusio trečiadienio „XXI amžiaus“ numeryje), kitas reikšmingas renginys, ženklinęs Antrojo pasaulinio karo pabaigos prisiminimą, buvo Drezdeno miesto Vokietijoje subombardavimo 1945 m. vasario 13-14 d. tragedijos sukakties paminėjimas, kuris taip pat turėjo ryškų religinį aspektą. Istorinio miesto, dėl jo architektūros grožio vadinto „Florencija prie Elbės“, beprasmiško sunaikinimo per anglų ir amerikiečių karinės aviacijos antskrydžius, kurių metu žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų, sukakties proga Drezdeno Šv. Kryžiaus evangelikų bažnyčioje vasario 13-ąją surengtos ekumeninės pamaldos, kurioms vadovavo vietos liuteronų vyskupas Jochenas Bolis ir katalikų vyskupas Joachimas Reineltas.