Atnaujintas 2005 vasario 23 d.
Nr.15
(1316)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Knygnešys, Steigiamojo Seimo narys, politinis kalinys

Jurgis Žitinevičius gimė 1879 metais Lekėčių vls., Šakių aps. Augo neturgingo bežemio valstiečio šeimoje. Atėjo užkuriu pas žymų Zanavykijos knygnešį Motiejų Eimaitį į Zapyškį, kuris knygas gabenti pradėjo iš Karaliaučiaus dar 1865 metais. Kai M.Eimaitį suėmė su visu vežimu knygų ir nuteisė, J.Žitinevičius apie 1897 metus perėmė jo knygnešystės darbus. Pats važiuodavo į pasienį, pėsčias pereidavo sieną, parsinešdavo spaudos ir vėl važiuotas grįždavo namo.

Petro Rusecko redaguotuose „Knygnešiuose“ rašoma: „Turėjau daug pažįstamų knygnešių, kitų ir pavardes užmiršau, kitų ir gerai nepažinojau, nes vardo užteko...“ Tarp dešimčių knygnešių minimas J.Žitinevičius iš Zapyškio.

J.Žitinevičius ne tik platino draudžiamą literatūrą, bet ir pats rašė pasirašydamas „Geniu dėde“. Po spaudos atgavimo tęsė Lietuvos švietimą. 1917 metais dalyvavo Vilniaus konferencijoje, buvo išrinktas į Tautos Tarybą. Organizavo savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybę. Pats vyriausius du sūnus nuvežė į savanorių surinkimo punktą. „Lietuvių tarybinė enciklopedija“ apie J.Žitinevičių žinių nepateikė. 2004 metais išleista „Daraktorių, knygnešių enciklopedija“ rašo, kad jis mirė 1945 metais Zapyškyje. Iš tikrųjų antrą kartą okupavus Lietuvą, J.Žitinevičius buvo suimtas, nuteistas ir mirė lageryje. Zapyškyje, šalia šeimos kapo, yra jo simbolinis kapas.

Daug žinių apie J.Žitinevičių užtikau Steigiamojo Seimo stenogramose. Į Seimą jis buvo išrinktas pagal Valstiečių sąjungos sąrašą. Nuo pirmojo posėdžio, įvykusio 1920 m. gegužės 15d., iki 1922 m. spalio 6 d., per 257 posėdžius, J.Žitinevičius Seime kalbėjo apie 200 kartų. Turėdamas didelę gyvenimo ir politiko patirtį, vargingai gyvenęs, auginęs dešimties vaikų šeimyną, labai skrupulingai skaičiavo Lietuvos išlaidas.

Priminsiu: Steigiamojo Seimo nario atlyginimas buvo 2000 auksinų. Butas ir maistas vienam žmogui Kaune kainavo 1600 auksinų. Kiti Seimo nariai skundėsi, kad sunku pragyventi. J.Žitinevičius nesiskundė...

J.Žitinevičius palaikė gerus ryšius su valstiečiais, darbininkais. Jų skundus paviešindavo Seime, minsiterijose, deparatamentuose. Žmonių vargus priimdavo kaip savus.

Dažnai pykdavosi su lenkais dvarininkais, kurie terorizavo kumečius už tai, kad jų vaikai buvo savanoriai.

Žydai tuo laiku reikalavo išskirtinių teisių: plačios savivaldos ir ministerio portfelio. Jiems Seime J.Žitinevičius pacitavo Talmudo ištraukas, kad nesveika nei persivalgyti, nei persigerti. Jis viešai kalbėdavo, kad balsuosiąs už tokį ar anokį įstatymą projektą, nepaisant, kokia frakcija jį pateiks, jeigu jam atrodys geras. Rūpinosi Šaulių organizacijos reikalais.

Į kitus Seimus savo kandidatūros vėliau nekėlė. Dirbo Zapyškio girinkijoje. 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Zapyškyje pastatė atminimo paminklą, kurį sovietai nugriovė. Pastatė Zapyškyje ir šaulių namus, kuriuos sovietai sudegino.

Už tai, kad mylėjo tėvynę, jį ištiko toks pats likimas kaip kitus šimtus tūkstančius žmonių – nukankino lageryje. 2004 m. kovo 16 d., minint Knygnešio dieną, lankiausi Zapyškyje. Paminklas Lietuvos dešimtmečiui (1918-1928) atstatytas. Susirinko plati J.Žitinevičiaus giminė. Iš dešimties vaikų gyvas teliko tik vienas sūnus – devyniasdešimtmetis senelis.

Parodą apie J.Žitinevičių surengė Zapyškio kultūros namų darbuotojai. Bažnyčioje vyko pamaldos už knygnešio šeimą. Zapyškio kapinėse aplankėme J.Žitinevičiaus simbolinį kapą. Pasigedome, kad šiam garbingam žmogui iki šiol Zapyškyje nepastatytas koplytstulpis.

Vėliau jo statytame name susirinkusiesiems perskaičiau J.Žitinevičiaus sakytą kalbą Steigiamajame Seime apie Lietuvos pinigo pavadinimo „litu“, „centu“ istoriją. Siūlau sutrumpintą J.Žitinevičiaus kalbą, sakytą Steigiamajame Seime pavadinant Lietuvos pinigus litu, centu.

1922 m. rugpjūčio 9 d. 239 posėdis. Piniginio vieneto pavadinimas. Jurgis Žitinevičius, nepartinis: „Man, nors ne mokslininkui ir ne kalbininkui, reikia vis dėlto išsitarti dėl šitų pavadinimų. Čia siūloma lyra. Mano išmanymu, lyra – tai gražus instrumentas, net negyvas. Aš jau geriau siūlyčiau arfa, nes Dovydas karalius kaip tik skambino arfa. Lyra mums visai nesuprantama. Mes lyrą paprastai dedame ant mirusio mužiko kapo ar šiaip jam už apykaklės kaišome pavidalu visokių guzikiukų. Taigi taip pavadinti nėra reikalo. Jei norite pavadinti, tai aš siūlyčiau vadinti grašiais, nes už 30 grašių buvo parduotas Kristus, o dabar parduoda Krikščionių demokratų partiją. Kiti siūlo dolerius. Tai visai netinkamas terminas: čia daug raidžių, tas sunkina rašliavą ir pagaliau tai svetimas žodis. Suvalkijoje seniau žmonės vartojo taip pat šeštoką, dešimtoką, berlinką ir timpą. Visi tie vardai sudėti muziejun kartu su akmeniniais kirvukais. Suvalkijoje doleris buvo vartojamas dar nuo tų laikų, kada vokiečiai vartojo dolerį. Tas doleris turėjo du auksinus. O mes 30 skatikų vadindavome auksinu. Bet tie vardai jau yra atgyvenę ir šiandien vokiečiai nebeturi dolerio, bet turi markę. Viskas progresuoja. Dėl to man išrodo, kad parankiau būtų mūsų pinigą vadinti „litas“. Šiandien svarbu kuo greičiau ištarti, apsisukti. Litas trumpas ir centas trumpas žodis.

Kas dėl pavadinimo muštinis. Jis primena rublį nuo žodžio „rubit“. Jei tą žodį priimtume, būtų skriauda muziejui, nes ten yra sudėti tie seni žodžiai. Reikėtų įvesti ir kirčius. Vytį mes visi gerbiame ir saugojame kaip labai brangų daiktą. Yra daug gražių daiktų, kurie iškėlė mūsų tautiškumą. Audžiame gražius audinius, juostas ir tie dalykai išlaikė mūsų tautiškumą. Šiandien niekas nedaro sau vyžų, apavų ir jų nedėvi. Tie dalykai pasenę, nes priimta naujesnių formų. Viskas eina pirmyn, todėl ir mūsų pavadinimai turi eiti pirmyn, trumpi ir aiškūs, todėl kiekvienam bus aišku, jei bus pavadintas lietus ar litas, jau žmonės jį supras. Lietu negalima vadinti, geriau pavadinti litu. Tas terminas kilęs iš mūsų žodžio Lietuva, kuri pavadinta dėl to, kad Lietuvoje amžinai buvo lietus. Tas žodis istoriniai yra geras greitam parašymui, ištarimui. Skatikas sunkiau ištarti ir ilgiau rašomas negu centas. Nepatogus muštinis, auksinas, skatikas. Jie turi būti patalpinti į muziejų, savo monetą turime vadinti centu.

Po kelių kalbėtojų pirmininkaujantis vėl duoda žodį J.Žitinevičiui: „Dėl atstovo Tumėno siūlymo litą pamainyti vyčiu. Mano supratimu, mes Vytį per daug gerbiame, ir jis savaime turės būti ant kiekvieno pinigo. Kaip valstybinis ženklas. Todėl pavadinus piniginį vienetą vytimi, mums reikės išrasti ką nors vietoje valstybinio ženklo vyties. Sakome: baltas vytis raudoname lauke. Tuomet reikėtų sakyti: arklys radoname lauke. Man atrodo, kad tas visai netinka, ir siūlytojas turėjo pagalvoti, kad vytis savaime bus ant kiekvieno pinigo ir paties pinigo negalime vadinti vytimi.

Rusai ant savo rublio nerašydavo oriol arba lenkai, kurie vartojo 10 marek, nesako orzel bialy , o lietuviškai tariant, – „gaidys baltas“. Todėl aš manau, kad ir mums nereikėtų to daryti. Be to, sakysim, žvaigždžių ir mėnulio garbintojai taip pat savo pinigų nevadina nei žvaigždėmis, nei mėnuliais. Turkas savo pinigą vadina lira. Manau, atstovo Tumėno pasiūlymas nepriimtinas. Be to, čia yra siūloma pavadinti „lietus“. Man rodos, siūlytojas šio pavadinimo turėtų suprasti, kad „lietus“ praeina nuo žodžio lieti. Tuo tarpu mūsų pinigai nieko bendra neturi su liejimu. Pinigai bus popieriniai, o metaliniai tai daromi iš šalto metalo, t.y. spaudžiant. Juos galima būtų vadinti „spausdininkais“, bet ne lietais. Aš manau, kad tie siūlymai turi būti atmesti, o priimtas litas, centas dėliai greito ištarimo ir rašymo.

Iš šios J.Žitinevičiaus kalbos kyla daug minčių pamąstyti apie žmogų, jo gyvenamą metą, jo atsakomybę tautai, valstybei. Jis iš tiesų vertas gražaus koplytstulpio Zapyškyje.

Jurgis BIELINIS,
LSDS narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija