|
Bolševizmo ideologinė agresija
Sovietų valdžios ir okupacinės kariuomenės padaryta
žala Lietuvos kultūros paveldui 1940-1941 metais
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie sovietinės valdžios padarytas skriaudas išvežant iš Lietuvos kultūros vertybes. Šiame rašinyje norisi priminti archyvinės medžiagos faktus, kurie liudija, kokią milžinišką žalą padarė sovietinė okupacija Lietuvos kultūros paveldui vien tik 1940-1941 metais. Tautos paveldas plačiąja prasme - tai visa tai, ką mums palieka ir perduoda praeities kartos - materialinės ir dvasinės vertybės bei pats gyvenimo būdas. Kalbėdami apie kultūros paveldą, pirmiausia turime omenyje tradicijas, kalbą, meną, tautos ir jos sukurtos valstybės atributiką, istorijos palikimą ir istorinę atmintį.
Darbšti lietuvių tauta, susiklosčius palankioms aplinkybėms, XX a. pradžioje atgavo nepriklausomybę ir galėjo ugdyti ir stiprinti savo dvasinį ir materialinį tapatumą. Per nepriklausomą 1918-1940 metų laikotarpį buvo padaryta gana daug: išugdyti įvairių sričių darbininkai ir inteligentai, įsteigta mokslo, meno ir kultūros organizacijų, sustiprėjo tautos moralė, pakilo kultūrinio, meninio suvokimo lygis, gyventojų materialinė gerovė. Buvo įsteigtos aukštosios ir kitų lygių mokyklos, išleisti milijonai egzempliorių naujos lietuviškos ir pasaulio klasikų literatūros, beveik visuose provincijos miestuose įkurti muziejai, kraštotyros draugijos, praturtėjo archyvai, bibliotekos, išplito kultūros organizacijos ir įstaigos.
Bolševizmas pasižymėjo neregėta ideologine agresija. Nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, ji sugriovė visą tautos gyvenimą - sužlugdė tikėjimą, kultūrą, socialinę ekonomiką ir politinę nepriklausomą veiklą. Buvo vykdomas dvasinis tautos genocidas, tikras tautos naikinimas. Kurie buvo patriotai, gerbė krašto praeitį, gimtąją kalbą, senąsias tradicijas, puoselėjo tautos kultūrinį palikimą, nesutiko su okupantų primetamu proletariniu internacionalizmu, sovietiniu gyvenimo būdu, tie paskelbti liaudies priešais.
Buvo stengiamasi kuo greičiau išguiti iš žmonių sąmonės tautiškumo jausmą, visus paversti beveidžiais sovietiniais žmonėmis - homo sovieticus, kuriems tas pats kur gyventi - Lietuvoje, Maskvoje, Kazachstane ar Vladivostoke. Daug tokių sovietinių piliečių atvyko ir į Lietuvą. Jie ir šiandien nežino, kas jie - rusai, ukrainiečiai ar tuteišiai (vietiniai), nežino, kur jų tėvų ar protėvių gimtinė. Žmones, neturinčius praeities, lengviau valdyti, priversti negerbti kito žmogaus gyvenimo, nuosavybės, lengviau padaryti KGB įrankiu, informatoriumi, savo tautiečių trėmėjais ir budeliais.
Uždraudžiama Trispalvė, išreiškianti lietuvių tvirtumą ir vienybę, uždraudžiamas valstybės himnas - Vinco Kudirkos Tautiška giesmė. Draudžiama švęsti religines ir valstybines šventes. Šio pirmojo vajaus metu pakeičiami 44-ių Kauno gatvių pavadinimai.
Pirmosios sovietų okupacijos metais iš dalies arba visiškai nacionalizuota 1114 dvarų, ir jų kultūrinės, istorinės vertybės atsidūrė pavojuje. Į tuos dvarus išsiuntinėta apie 20 dailininkų komisijų kultūrinės, meninės ir istorinės vertės daiktams suregistruoti. Per du mėnesius komisijos aplankė 1200 dvarų. Apie 500 dvarų rasta meninės istorinės vertės daiktų: 2885 paveikslai, graviūros, litografijos, 137 skulptūros, 1887 metalo, stiklo, porceliano ir molio meniniai dirbiniai, 2074 vertingi baldai ir 67 knygų rinkiniai. Dalį jų pavyko perduoti muziejams, o kitas vertybes dvaruose laikinai saugojo savininkai ar paskirti administratoriai, tačiau tarp pastarųjų mažai buvo apie kultūrą nusimanančių žmonių, jie negalėjo sukliudyti kompartijos ir okupacinės kariuomenės savivalei.
1940 m. rugpjūčio 3 d. apsilankę grafienės Janinos Pliaterienės dvare, komisijos nariai nieko neužtiko, nes viską jau buvo išsivežę raudonarmiečiai. Kareiviai neleido apžiūrėti Tiškevičių rūmų Palangoje, Kretingoje. Komisijos nariai panašią padėtį aptiko ir Baisogalos dvare (Kėdainių aps.), Vidiškių, Biliūnų dvaruose. Viskas jau buvo išvežta nežinoma kryptimi. Kėdainių apskrityje retas dvaras išliko neaplankytas komunistų arba kareivių. Sunkvežimiais vežė meniškus baldus, veidrodžius, laikrodžius, kilimus. Raseinių apskrities dvaruose sovietų armija su komjaunuoliais vykdė tikras kultūros ir meno vertybių rekvizicijas. Buvo apiplėšti Renavo ir Anapolės dvarai ( Mažeikių aps.). Pradėję karo objektų statybas pasienyje, raudonarmiečiai sugadino ir sunaikino daug kapinynų ir piliakalnių. Vienos pirmųjų nukentėjo Gelgaudų, Raudonės pilys ir Seredžiaus piliakalnis.
Rytų Lietuvoje esantis Rokiškio dvaras - senas kultūros centras. Ir patys rūmai, ir jame saugomos istorinės vertybės buvo visos tautos turtas. Rūmuose buvo įkurta viena pirmųjų Lietuvoje muzikos, vargonininkų mokykla, kurią 1873 metais iš Gardino perkėlė Antanas Tyzenhauzas. Su pertraukomis mokykla veikė iki 1904 metų. Joje mokėsi daug žymių Lietuvos muzikų: Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis, Ksaveras Strumskis, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Katelė ir kt. Čia buvo surinktos grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių meno dirbinių, knygų, dokumentų ir numizmatikos kolekcijos. Visa tai buvo išgrobta ir išvežta.
O kiek turto pagrobta iš tautiečių, kai vežė juos į tremtį, katorgos darbams į Sibirą? Kas suskaičiuos? Lietuvos archyvus sovietai ėmėsi grobti dar 1939 m. rugsėjo 17 d., Sovietų Sąjungai pradėjus karo veiksmus prieš Lenkiją. Vilniaus miestui su dalimi Lietuvos teritorijos atsidūrus sovietų rankose, prasidėjo Rytų Lietuvos grobimas. Dar nebuvo nuspręstas Vilniaus krašto likimas, o sovietai jau skubėjo kuo daugiau prisiplėšti. Vežė fabrikų ir ligoninių įrengimus, baldus ir kitą turtą, kartu vežė ir archyvinę medžiagą. Taip 1939 m. spalio 19 d. pradėta turto ir archyvo vežimo į Rusiją akcija. Tuomet Lietuvos generalinis konsulas Vilniuje A.Trimakas rašė užsienio reikalų ministrui: Daug kartų ir pakartotinai buvo įvairiais būdais vietinės civilinės ir kariškos įstaigos prašytos nevežti iš Vilniaus ir jo apylinkių valstybės, savivaldybių ir privataus turto į SSSR, bet konsulato demaršai, deja, maža ką tepadėjo. Teisinosi komisarai, išsisukinėjo, o faktų prispirti visa pagrįsdavo karo grobio teise.
Dar caro laikais buvo išvežtas Lietuvos aktų rinkinys Lietuvos metrika. Daug kartų kilnota iš vietos į vietą, Metrika labai nukentėjo. Ir iki šiol ji nesusigrąžinta į Lietuvą.
Remiantis Vilniaus apygardos Laikinosios valdybos kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo K. Klimovo potvarkiu, nuo 1939 m. spalio 14 iki 22 d., - tai yra tuo metu, kada spalio 10 dieną Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos - SSSR savitarpio pagalbos sutarties pagrindu Vilniaus miestas juridiškai jau priklausė Lietuvai, - iš Vilniaus buvo neįtikėtinai daug išvežta: XVI-XIX amžių senųjų aktų (20 tūkst egz.), Muravjovo muziejaus archyvas (16 722 egz.), didžiojo kunigaikščio Konstantino kanceliarijos archyvas, Likvidacinės komisijos bylos (588 egz.), Vilniaus archeologijos komisijos bylos (317 egz.), Vilniaus centrinio archyvo registratūra (746 egz.), Valstybinių turtų valdybos ir Vilniaus bei Kauno rūmų bylų (apie 54 tūkst. egz. ir 10 tūkst. ryšulių), Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos bylos (apie 15 tūkst.), Vilniaus policijos ir žandarmerijos valdybos archyvas, Vilniaus vaivadijos, seniūnijos ir policijos archyvas iki 1935 metų, Liaudies mokyklų direkcijos archyvas, Bajorų ir mokytojų institutų archyvas (didesnė dalis), anksčiau minėtų archyvų inventorinės knygos, katalogai, apyrašai, Vilniaus apygardos teismo archyvas, Vilniaus bajorų deputatų suvažiavimo bylos. Iš Vilniuje esančios Vrublevskių bibliotekos išvežti knygų rinkiniai: Lietuvos valstybės skyrius (72 tomai), Masonų skyrius (86 tomai), Lituanistikos - Vilnijos skyrius (435 tomai), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyrius (678 tomai), įvairių knygų (72 tomai).
Apie šios medžiagos priėmimą yra oficialūs Maskvos atstovo Šmakovo pakvitavimai. Lietuvos atstovybė Maskvoje pabrėžė, jog Vrublevskių biblioteka Lietuvai turi ypatingą reikšmę. Vrublevskiai buvo žinomi kaip Lietuvos sostinės Vilniaus mylėtojai ir rinko Lietuvos istorijos dokumentus ir istorines knygas. Savo testamentu Tadas Vrublevskis biblioteką paliko Vilniaus visuomenei. Nepaisant jų valios, bibliotekos vertybės buvo išsiųstos į Minską, neva Baltarusijos SSR Mokslų akademijos reikalams.
Okupavus Lietuvą, archyvus pradėjo tvarkyti ne mokslininkai, o čekistai. Lietuvos archyvuose buvo duomenų apie nepriklausomybės laikų slaptųjų tarnybų, policijos, partijų, diplomatinių tarnybų ir vyriausybės veiklą. Visi šie duomenys labai domino sovietinį saugumą.Ypač tai pasidarė svarbu rengiantis masiniam žmonių trėmimui 1941 metų birželį. Visi archyvai suvalstybinami ir paskelbiami liaudies turtu. NKVD perima visus valstybinius bei žinybinius archyvus. Archyvai pervežami į Pažaislio vienuolyną, įstaigų, įmonių ir organizacijų archyvinė medžiaga - į Slaptąjį skyrių Kaune (Laisvės al. 46). Slaptajame skyriuje dirbo apie 30 svetimtaučių; tai buvo tikra čekistinio darbo laboratorija.
Vienas pirmųjų buvo išvežtas Užsienio reikalų ministerijos archyvas. Jį sutvarkyti (peržiūrėti) iš Maskvos atvyko Kopeičikas, kuris tvarkė archyvą nuo 1940 metų gruodžio iki 1941 metų sausio. Jis sudarinėjo reikalingų išvežti dokumentų sąrašus. Iš Pažaislio vienuolyno buvo išvežta 50, iš Slaptojo skyriaus - 150 dėžių archyvų. Kad archyvai buvo panaudojami terorui prieš Lietuvos piliečius, liudija A. Guzevičiaus ir NKGB komisaro P. Gladkovo susirašinėjimas su LSSR Lietuvos komisarų tarybos pirmininku M. Gedvilu.
Komisarai rašė: Kad panaudotume šią medžiagą NKGB ir NKVD organų operatyviniame darbe, valstybiniuose archyvuose atliekamas operatyvus šios medžiagos tyrimas pagal anksčiau nurodytą politinį atspalvį. (...) Prašome archyvų koncentravimui asignuoti šiems darbams 70 tūkstančius rublių.
Triūsas nenuėjo veltui. Kitame NKGB komisaro P.Gladkovo rašte, adresuotame A.Sniečkui, nurodoma, kad išaiškinta: 28619 antisovietinio ir nusikaltėliško elemento - 14687 tautininkai, 1235 voldemarininkai,1426 policininkai, 492 socialdemokratai, 107 išdavikai, 130 provokatorių, 245 liudytojai komunistų bylose, 1388 politinės policijos bendradarbiai, 314 seklių, 2857 lenkų ir vokiečių šnipai. P. Gladkovas pabrėžė, kad dėl numatomo socialiai svetimo, kontrrevoliucinio elemento valdymo archyvinių duomenų tyrimas turi ypač svarbią reikšmę. Todėl prašė A. Sniečkaus paveikti Lietuvos komisarų tarybą skirti tam reikalui 80 tūkst. rublių. Dar pageidavo, kad būtų skirta ne mažiau kaip 20 patikimų žmonių, kurie padėtų tvarkyti archyvų dokumentus.
Nors visus archyvus pradėjo kontroliuoti NKVD, tačiau ir to buvo negana - nutarta dalį archyvų išvežti į Maskvą. Tokiais būdais, naikinant lietuvių tautos kultūros paveldą, slopinant tautinę savimonę ir fiziškai naikinant Lietuvos piliečius, buvo sovietinama Lietuva.
Baigiantis karui ir po karo lietuviai, gelbėdamiesi nuo masiško tautos naikinimo, griebėsi ginklo, rezistencinės kovos, kuri tęsėsi bemaž dešimt metų. Rusija dabar prabilo apie susitaikymą, tačiau tą galima padaryti tik įvykdžius kai kurias sąlygas: turi būti grąžinta Lietuvos metrika ir visi kiti iš Lietuvos išvežti archyvai. Šie faktai rodo, jog sovietinė propaganda įžūliai melavo, esą Lietuva savo noru įstojo į SSRS. Kokia valstybė, būdama savarankiška, leistų taip naikinti savo valstybingumo paveldą?
© 2005 "XXI amžius"
|