Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pamokanti miesto prie Elbės tragedija

Mindaugas BUIKA

Drezdeno katalikų vyskupas Joachimas Reineltas

Drezdenas po bombardavimo

Drezdeno bombardavimo aukų atiminimo koplyčia miesto katalikų katedroje

Neonacių demonstrantas stengiasi būti panašus į Fiurerį

Atstatytos Drezdeno Dievo Motinos katedros bokštai

Po galingų oro smūgių Drezdeno gatvės buvo pilnos aukų kūnų

Katedros atstatymas – susitaikymo ženklas

Po Aušvico nacių konclagerio išvadavimo 60-ųjų metinių tarptautinio paminėjimo (plačiau apie tai rašyta praėjusio trečiadienio „XXI amžiaus“ numeryje), kitas reikšmingas renginys, ženklinęs Antrojo pasaulinio karo pabaigos prisiminimą, buvo Drezdeno miesto Vokietijoje subombardavimo 1945 m. vasario 13-14 d. tragedijos sukakties paminėjimas, kuris taip pat turėjo ryškų religinį aspektą. Istorinio miesto, dėl jo architektūros grožio vadinto „Florencija prie Elbės“, beprasmiško sunaikinimo per anglų ir amerikiečių karinės aviacijos antskrydžius, kurių metu žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų, sukakties proga Drezdeno Šv. Kryžiaus evangelikų bažnyčioje vasario 13-ąją surengtos ekumeninės pamaldos, kurioms vadovavo vietos liuteronų vyskupas Jochenas Bolis ir katalikų vyskupas Joachimas Reineltas.

Tačiau prasmingiausiu anglų ir vokiečių susitaikymo aktu buvo prieš tai vykusios iškilmės Drezdeno atstatytoje Dievo Motinos evangelikų katedroje (Frauenkirche), kurio metu su Drezdenu susibroliavusio Anglijos Koventrio miesto anglikonų vyskupas Džonas Irvinas perdavė vyskupui J.Boliui didžiulį kryžių. Šis kryžius, kuris vėliau bus iškeltas ant atstatytos Drezdeno katedros kupolo, iškaltas iš viduramžiais gamintų vinių, kurios buvo surinktos po Koventrio katedros subombardavimo nacių raketomis Antrajame pasauliniame kare. Prasminga, kad minėtą kryžių pagamino britų amatininkas Alenas Smitas, kurio tėvas karo metais buvo lakūnas ir dalyvavo antskrydžiuose prieš Drezdeno miestą. Kaip pasakojo A.Smitas, jo tėvas vėliau gailėjosi dėl Drezdeno sunaikinimo ir tą išpuolį vadino „moraliai neteisingu“.

1726-1743 metais statyta didžiulė Dievo Motinos katedra, laikyta Europos protestantiškojo baroko meno pasididžiavimu ir dominavusi visoje įspūdingoje Drezdeno architektūroje, prieš 60 metų karo aviacijos sunaikinta beveik iki pamatų. Kelis dešimtmečius Rytų Vokietiją valdę komunistai ją draudė atstatyti, likusius griuvėsius rodydami kaip anglų ir amerikiečių „imperializmo simbolį“. Kad šios ideologinės linijos būtų laikomasi, atidžiai stebėjo „demokratinėje“ Rytų Vokietijoje stiprias struktūras turėjęs sovietinis KGB, kurio rezidentūros vadovu Drezdene kurį laiką buvo pulkininkas leitenantas Vladimiras Putinas. Nacių režimo laikotarpiu (1933-1945) Drezdeno katedroje maldos susitikimus rengdavo krikščionys, kurie priešinosi Hitlerio valdžiai. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje prie bažnyčios griuvėsių su žvakėmis rankose rinkdavosi taikos šalininkų sąjūdžio nariai, kurių tokia tyli demonstracija pabrėždavo ir priešiškumą komunistiniam totalitarizmui.

Po komunizmo žlugimo ir Vokietijos suvienijimo parengtas Dievo Motinos katedros atstatymo projektas taip pat turėjo ženklinti šaltojo karo pabaigą ir didžiausios Europos šalies galutinį atgimimą. 1993 metais pradėti Dievo namų atstatymo darbai, kainavę daugiau nei 130 milijonų erų (450 mln. litų), buvo nelengvi. Kaip pažymėjo projekto vyriausiasis architektas Tomas Gotšlichtas, iš likusių senųjų planų bei nespalvotų fotografijų tik 60 proc. buvusio interjero padėtis buvo aiški. „Kitus 40 proc. mes statėme ant to, ką radome. Analizavome kiekvieną likusį griuvėsių gabalėlį. Kiekvienas senas akmuo mums tapo naudingu pavyzdžiu“, – aiškino architektas, kartu pastebėdamas, jog buvo naudojamasi ir naujausia kompiuterine technologija erdviniam dizainui tirti.

Drezdeno katedros atstatymas entuziastingai buvo sutiktas ir Didžiojoje Britanijoje, kur buvo sukurta speciali labdaros organizacija aukoms rinkti „Drezden Trust“ . Atstatymo projektą pabrėžtinai parėmė britų karalienė Elžbieta II ir visa karališkoji šeima. Tarptautinė parama tapo ypač svarbi po 2002 metais vykusio didelio potvynio, kuris gerokai pakenkė ir Dievo Motinos katedros atstatymo darbams. Nors po vasario 13-osios iškilmių katedroje jau vyksta reguliarios pamaldos, tačiau atstatymo darbai dar nėra visiškai užbaigti. Drezdeno katedros atšventinimo apeigos yra numatytos spalio pabaigoje, joms specialią muzikinę kompoziciją – pasijas – paprašytas sukurti žymus lenkų religinės muzikos kompozitorius Kšištofas Pendereckis.

Ideologiniai vertinimai ir istorikų debatai

Minint Drezdeno subombardavimo 60-ąsias metines, vasario 13-osios vakarą apie 50 tūkstančių žmonių, rankose laikydami baltas rožes, – susitaikymo ženklą, – rinkosi į miesto centrines aikštes ir gatves. Prisimindami dešimčių tūkstančių nekaltų civilių gyventojų beprasmišką žūtį, jie uždegė daugybę žvakių, kurios atrodė kaip didžiulis švytintis kilimas. Tuo laiku, kai aną 1945-ųjų vasario 13-osios vakarą į miestą pradėjo kristi pirmosios bombos, dabar sugaudė visų Drezdeno bažnyčių varpai.

Tačiau šią rimtį sutrikdė triukšminga radikalių dešiniųjų grupių, vadovaujamų Rytų Vokietijoje sparčiai stiprėjančios neonacistinės nacionaldemokratų partijos (NDP), manifestacija. Beveik šeši tūkstančiai jų atstovų ir rėmėjų, nešdami juodas vėliavas ir plakatus, šaukė, kad Drezdeno bombardavimas buvo „karo nusikaltimas“ ir vokiečių tautos „genocidas“. Šios eitynėse su fakelais, kurios vėliau tarptautinėje žiniasklaidoje buvo įvardytos kaip didžiausia neonacių demonstracija pokarinės Vokietijos istorijoje, per garsiakalbius buvo grojama Hitlerio mėgstamo kompozitoriaus Richardo Vagnerio muzika.

Šis įvykis Vokietijos žiniasklaidoje ir politiniuose sluoksniuose paskatino iš naujo svarstyti neonacių stiprėjimo reiškinį Saksonijoje ir kitose pokomunistinės Rytų Vokietijos srityse. Štai NDP praėjusių metų rudenį vykusiuose Saksonijos landtago rinkimuose surinko 9,2 proc. rinkėjų balsų (prieš tai 1999 metais vykusiuose šios žemės parlamento rinkimuose buvo surinkusi tik 1,9 proc. balsų) ir turi gana stiprią dvylikos parlamentarų frakciją. Bažnyčios atstovai ir daugelis apžvalgininkų nurodo, kad radikaliųjų grupių iškilimui Rytų Vokietijoje turi įtakos ne tik ekonominė padėtis, – Saksonijoje nedarbas siekia 20 proc., – bet taip pat ir daugelį dešimtmečių čia vyravusios komunistinės propagandos įtaka, kai nuolat buvo perspėjama dėl „anglų ir amerikiečių imperializmo“.

Nacių ir komunistų ideologinės mašinos panašumas buvo ypač ryškus aiškinant tragišką Drezdeno lemtį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Netrukus po miesto bombardavimo nacistinės Vokietijos propagandos ministras Jozefas Gebelsas pradėjo masinę kampaniją žiniasklaidoje, pabrėždamas Drezdeno buvusią kultūrinę ir architektūrinę reikšmę bei menkindamas realybę dėl miesto turėtos reikšmės karo ekonomikai ir komunikacijoms. Nacių vadovybei šios propagandos tikslas buvo aiškus: įtikinti šalies žmones ir galbūt tarptautinę bendruomenę, kad Vakarų sąjungininkai nori išnaikinti visą vokiečių tautą. Dėl to Vokietijos žmonės iš kapituliacijos jokios naudos neturės ir privalo tęsti kovą bet kokia kaina.

Po 1945 gegužės, sovietų okupuotoje Rytų Vokietijoje įsitvirtinus komunistams, buvo skleidžiama panaši propaganda: Drezdenas buvo „unikalus“, „nekaltas“ miestas, ir jo bombardavimas kariniu požiūriu buvo nenaudingas bei beprasmiškas. Anot naujųjų Rytų Vokietijos šeimininkų, JAV ir Didžiosios Britanijos siekis buvo kiek įmanoma labiau sunaikinti tą dalį Vokietijos, kuri turėjo atitekti Sovietų Sąjungai, kad atstatymas ir kelias į „liaudies demokratiją“ būtų kuo sunkesnis. Žinoma, komunistai dalį atsakomybės skyrė ir „fašistams“, teigdami, kad tik „naujoji santvarka“ sovietų glėbyje vokiečių tautai yra išganymas.

Be šių aiškiai ideologizuotų ir neobjektyvių nuomonių reiškimo, pasibaigus karui ir iki šiol tiek Vakarų Vokietijos, tiek Didžiosios Britanijos ir kitų šalių istorikai tęsė debatus dėl Drezdeno strateginės reikšmės ir šio miesto bombardavimo pasekmių. Štai žymus britų karo istorikas Frederikas Teiloras teigia, jog Drezdenas buvo reikšmingas industrinis centras ir kad tuo metu apie 240 mieste ir apylinkėse veikusių įmonių (tarp jų ir rūkalų bei prabangos dalykų gamybos įmonių) dirbo karo ekonomikai. Be to, Drezdene susikirto svarbiausios regiono geležinkelio magistralės, labai reikšmingos jau Rytų Vokietijoje veikusio fronto aprūpinimo reikmėms.

Tačiau kiti istorikai, pirmiausia Vokietijoje, tuo abejojo, ypač žinant, kad 1945-ųjų pradžioje Antrasis pasaulinis karas faktiškai jau buvo nulemtas, todėl Drezdeno bombardavimu, panašiai kaip pirmosios atominės bombos numetimu ant Japonijos Hirosimos miesto daugiau siekta psichologinio poveikio, masinės panikos ir baimės tarp civilių gyventojų. Principas, jog moraliniu požiūriu „kare viskas leidžiama“, visada kelia abejonių, tačiau solidūs analitikai sutaria, kad 1945-ųjų vasario 13 d. „karo skola sugrįžo į Drezdeną – kaip ir į kitus Vokietijos miestus, kurie taip pat buvo siaubingai subombarduoti – ir sugrįžo tikrai žiauria forma“.

Skaudžios patirties pamokos naudingos ateičiai

„Bombų karą“ prieš Vokietijos miestus, Sovietų Sąjungai reikalaujant, kad rusams būtų lengviau fronte, Vakarų sąjungininkai vykdė jau nuo 1943 metų pabaigos. Buvo sugriautas Hamburgas (operacija „Gomora“), Kelnas ir kiti miestai, žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau iki 1945-ųjų sausio Drezdenas liko nepaliestas ir vietos nacistinė vadovybė netgi bandė įtikinti miesto gyventojus, jog barokinės architektūros šedevrai nėra taikinys bomboms. Mieste toliau veikė operos ir kiti teatrai, kinai, normaliai dirbo gamyklos ir miesto transportas. Šio saugumo mito paakinti, į Drezdeną suplaukė beveik 150 tūkstančių karo pabėgėlių.

Tačiau 1945-ųjų pradžioje britų karinės vadovybės naujame karinės aviacijos puolimo plane, pavadintame „Perkūno griausmas“, taikiniu, be kitų miestų, buvo numatytas ir Drezdenas. Per vasario 13 dienos bombardavimą, kuriame dalyvavo beveik 800 britų bombonešių „Lancaster“, ant miesto buvo numesta 650 tūkstančių bombų, beveik pusė kurių (1182 tonos) buvo vadinamosios „ugnies bombos“, sukėlusios daugybę gaisrų. Žuvę arba sunkiai sužeisti žmonės liko gulėti gatvėse verdančiame asfalte, o buvusieji namuose ar rūsiuose sudegė iki pelenų. Per kelias valandas iš „Florencijos prie Elbės“ liko tik didžiulė griuvėsių krūva. Kitą dieną daugiau nei 300 amerikiečių didžiųjų bombonešių „B17“ pabaigė naikinti, kas dar buvo likę nepaliesta.

Kartu su Dievo Motinos katedra buvo sugriautos ir kitos Drezdeno protestantų ir katalikų bažnyčios. Tarp aukų buvo ir dvasininkų: štai pagrindinės katalikų bažnyčios (Hofkirche) administratorius kanauninkas Vilhelmas Bajeris žuvo dalydamas šventąją Komuniją į slėptuvę subėgusiems tikintiesiems. Šioje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atstatytoje šventovėje, kuri dabar tarnauja kaip vyskupijos katedra, yra įrengta speciali memorialinė koplyčia Drezdeno išgyventai tragedijai atminti.

Oficialiais duomenimis, Drezdeno bombardavimo pasekmės – žuvo 35 tūkstančiai civilių gyventojų. Tačiau daugelis šią katastrofą patyrusiųjų tiki, jog aukų skaičius buvo žymiai didesnis, nes neatsižvelgta į gausių pabėgėlių, kurie buvo susitelkę sunaikintos geležinkelio stoties aplinkumoje, netektis. Taip pat dėl bombų sukeltų didžiulių gaisrų daug žuvusiųjų kūnų sudegė iki pelenų, jie į žuvusiųjų skaičių nebuvo įtraukti. Radikaliosios politinės jėgos vasario 13 dieną nešė transparantus, kuriuose pateikė net 350 tūkstančių Drezdeno „holokausto“ aukų skaičių.

Siekdamas išsiaiškinti tikrąją tiesą, Drezdeno miesto meras Ingolfas Rosbergas sutiko sudaryti naują istorikų komisiją, kuri, pasiremdama dokumentais, liudijimais bei kapų tyrimais, bandys suskaičiuoti visas bombardavimo aukas. Komisijos ataskaita turėtų būti paskelbta 2006 metais, kai Drezdenas minės miesto įkūrimo 800-ąsias metines. Nepaisant šių pastangų, mero I.Rosbergo nuomone, minint Drezdeno patirtą tragediją reikėtų sutelkti dėmesį ne į karinius klausimus ar aukų skaičių, bet į žmonių ir tautų susitaikymą. „Dabar tai yra svarbiausia“, – sako Drezdeno miesto meras.

Tos pačios nuomonės yra ir Drezdeno katalikų vyskupas J.Reineltas, kuris, būdamas aštuonmetis berniukas, pats savo akimis matė naikinantį šio miesto prie Elbės bombardavimą, kuris jam tada kėlė „nenumaldomą baimę“. Kalboje, pasakytoje per ekumenines pamaldas minint tragedijos 60-metį, ganytojas pabrėžė, kad po daugelio metų „iš griuvėsių prisikėlęs Drezdenas turi būti taikos ir susitaikymo miestas“. Akcentuodamas vykusias vėl galvas keliančių neonacių triukšmingas demonstracijas, vyskupas teigė, jog Drezdeno gatvės niekada neturi būti neapykantos kurstymo vietomis.

„Melskimės, kad Drezdenas vėl taptų maldos miestu, – kalbėjo vyskupas J.Reineltas. – Rūpinkimės, kad mūsų kaimyninės tautos niekada iš mūsų, vokiečių, nebepatirtų baimės. Šis miestas pernelyg gerai žino, kaip ši baimė smogia atgal“. Ganytojas taip pat nurodė, jog mintys neturi būti visą laiką sutelktos tik į praeitį, kad taip pat reikia žvelgti į ateitį. „Kai išnyks paskutiniai griuvėsiai ir palaipsniui vėl iškils visas miesto grožis, Drezdenas turi rūpintis, jog būtų sveika ir jo siela“.

Vyskupas J.Reineltas linkėjo, kad šią Saksonijos sostinę aplankę žmonės galėtų pasakyti, jog miestas turi ne tik puikius baroko pastatus, bet svarbiausia – puikius žmones. Šie žmonės, užaugę ant daugybės aukų kapų, ne tik liūdi žuvusiųjų, bet ir supranta, ką reiškia kryžiaus kančia. „Kryžių nešė Kristus ir Jo kryžiaus mirtis tapo prasmingiausiu įvykiu istorijoje“, – sakė Drezdeno ganytojas, pažymėdamas, jog šis supratimas turėtų būti miesto dvasios atsinaujinimo pagrindu, o tai „nėra įmanoma be Dievo“.

© 2005 "XXI amžius"