|
Moralinė jėga stipresnė už ginklus
Valdas Adamkus,
Lietuvos Respublikos prezidentas
Brangūs Lietuvos žmonės, Lietuva nepaprastai atkakliai kūrėsi kaip valstybė. Todėl net tris kartus minime savo valstybingumo šventes. Taip lėmė istorija.
Vasario 16-oji buvo kaip stebuklas. Po 123 metų trukusios svetimųjų priespaudos, kai jau pasaulis buvo spėjęs pamiršti mūsų šalies vardą, kai seniai nebuvo likę nė menkiausių valstybingumo pamatų, kai net lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, sugebėjome atkurti Lietuvos valstybę.
Iki 1918-ųjų vasario 16-osios buvo likęs tik valstybės, sukurtos dar Mindaugo laikais, prisiminimas. Tačiau buvo tvirtas svarbiausias dalykas: Tėvynės meilė ir nenugalima moralinė jėga bei tikėjimas, grąžinęs mums laisvę ir valstybingumą.
Moralinė jėga stipresnė už ginklus, stipresnė už bet kokią priespaudą.
Vasario 16-ąją su gilia pagarba minime žmones, prikėlusius mūsų Tautą gyventi, įkvėpusius už laisvę aukoti net gyvybes, ugdžiusius mūsų širdyse valstybingumą ir sąmoningumą.
Tik jų tikėjimas ir moralinė jėga pažadino Tautos siekį gyventi nepriklausomai.
Tuo 1991-ųjų sausio dienomis įtikinome visą pasaulį, kai neginkluoti, tačiau moraline tvirtybe nenugalimi Lietuvos žmonės sustabdė sovietų tankus.
Netrukus minėsime penkioliktąsias metines, kai po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos nakties Lietuva eina laisvės ir demokratijos keliu. Tik tas kelias pasirodė esąs daug sunkesnis ir skurdesnis, nei atrodė gyvosiomis barikadomis Lietuvos valstybę apgynusiems žmonėms. Kalbu ne vien apie materialinį skurdą, kuris, deja, vis dar slegia nemažai žmonių. Dvasinis skurdas liūdina net labiau.
Mūsų poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: Neliks duonos su druska liks Tėvynė. Skaudu matyti, kaip duonos su druska pakankamai turinčiųjų širdyse nelieka vietos svarbiausiam turtui Tėvynei. Juk Tėvynės meilė neatsiejama nuo doros, pareigos savo šaliai, prievolės laikytis dar Dekaloge išsakytų moralės principų.
1918 metais Lietuvos valstybę kūrusiems bei ją gynusiems savanoriams ir be skambių žodžių buvo visiškai aišku, kas yra padoru ir kas nepadoru, ką galima daryti ir kokių ribų nevalia peržengti.
Kas atsitiko, kad, prabėgus penkiolikai metų, kai žengiame laisvės ir demokratijos keliu, vėl turime aiškintis, atrodytų, visiškai aiškias ir paprastas tiesas, jog negalima imti to, kas tau nepriklauso, negalima meluoti, veidmainiauti, apgaudinėti?
Kur mūsų buvo suklysta kuriant naują demokratinę Lietuvą?
Gal suklydome gerai neįvertinę, jog penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų buvo nuskurdinantis kalėjimas ne tik fizine, bet ir dvasine prasme? Matyt, lengviau išlaisvinti ir atgaivinti krašto ekonomiką, o ne žmogaus dvasią. Juk dvasinė laisvė jokiu būdu nereiškia laisvės nuo moralės principų.
Giliai šaknis sovietmečiu į visuomenės gyvenimą suleidę melo, veidmainystės ir dvejopų standartų papročiai rado dirvą ir šių dienų nepriklausomoje Lietuvoje. Galimybės turėti daug ir greitai nepalyginti didesnės dabar nei sovietiniais pilkos kasdienybės laikais.
Tai kelia šaliai pačios baisiausios moralinės krizės grėsmę.
Vis dėlto tvirtai tikiu, kad visiškai sugriautą savo nepriklausomos valstybės statinį du kartus sugebėję atkurti Lietuvos žmonės įstengs apsiginti ir nuo šios grėsmės.
Galime ir privalome į mūsų valstybės institucijas, visas valdžios įstaigas ir visuomenės kasdienį gyvenimą grąžinti moralę. Tik pirmiausia kiekvienas turime sau tvirtai pasakyti: nesitaikstysiu su jokiomis melo, veidmainystės, korupcijos apraiškomis.
Tokios piliečių valios neįmanoma nepaisyti. Tai verstų apsivalyti visus: valdžios įstaigas, partijas, politikus ir visuomenę.
Mūsų šalies žmonių moralinė tvirtybė visuomet buvo Lietuvą vienijanti jėga. Tad kviečiu: būkime vieningi savo moraliniu reiklumu. Tvirtai ženkime demokratijos keliu, kaip to reikalauja ir tikisi laisva ir į ateitį žvelgianti Tauta.
Valstybės atkūrimo diena puiki proga apie tai pamąstyti. Pakilkime dvasia, Lietuvos žmonės, ir kurkime dorą, teisingą ir klestinčią mūsų Tėvynę.
© 2005 "XXI amžius"
|