|
Apsispręskime rinktis tiesą bei gėrį
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Brangieji, šiandien minime mūsų tautos Nepriklausomybės dieną. Atėjome prie Viešpaties altoriaus padėkoti Dievui už savo Tėvynę, už jos laisvę.
Drauge šis minėjimas verčia susimąstyti ne tik apie garbingą tautos praeitį, pastarųjų metų laisvės proveržį, bet ir apie kasdienį gyvenimą, kuris ne visada mums teikia džiaugsmo, įkvepia vilties. Šios dienos skaitiniai įtikinamai primena, kaip Dievas auklėja savąją tautą, kaip ja rūpinasi ir myli. Jis kviečia žmones atsipeikėti, atsiversti, sugrįžti į doros kelią, rinktis tiesą ir teisingumą, nes antraip tauta bus sunaikinta. Dievas netrokšta žmogaus žūties, tačiau Jis suteikia mums laisvę patiems pasirinkti gyvenimą ar mirtį.
Nepriklausomybės minėjimas kaskart iškelia klausimus: kaip save suprantame? kokiu keliu einame? kokį gyvenimą renkamės? Pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje atskleidžia labai skaudžią tikrovę: visuomenė be galo lėtai gydo sovietmečio žaizdas. Tebėra giliai įsišaknijęs sovietinis požiūris į žmogų kaip į mažą valstybės sraigtelį, kurio asmeninis gyvenimas, o ypač vidinis dvasinis pasaulis visai nereikšmingi. Esą kažkas iš aukščiau partija, valdžia, specialistai pasirūpins minimaliomis gyvenimo sąlygomis, nuspręs už mus daugelį dalykų. Tarp tų į valdžios rankas atiduodamų sprendimų ir vaikų auklėjimas, ir santykiai su bendruomene, ir profesija bei darbo baras.
Žmogus atpratintas veikti laisva valia, morališkai vertinti ir spręsti. Jis didžiąja dalimi tarsi atleidžiamas nuo atsakomybės už savo veiksmus. Toks žmogus savo vidumi yra suskilęs: viena galvoja, antra kalba, o trečia daro. Jis nesugeba prisiimti įsipareigojimų, elgtis principingai. Maža to nežino, kuo turėtų būti grindžiami jo sprendimai bei pasirinkimai. Tokio gyvenimo kriterijai siauri ir pragmatiški: išsisukti, nesunkiai užsidirbti, kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti, leisti sau viską, kas atneša kokios nors naudos. Kur tai veda? Ne tik į kitų žmonių pavergimą, išnaudojimą ir skriaudimą, bet ir į asmens dvasinį sunykimą, žmogišką išsigimimą. Tai baisi tautos nelaimė, neregimoji vergija.
Žmogaus tapatumo ir vientisumo praradimas, plyšys tarp vidinio gyvenimo ir viešos veiklos didžiausia sovietmečio palikta žaizda. Ilgus dešimtmečius trukęs sąmoningas žmogiškojo tapatumo naikinimas paliko neišdildomus pėdsakus mūsų visuomenės gyvenime. Dažnas pilietis nesuvokia, kas jis yra, ką reiškia būti žmogumi, būti tėvu ar motina, būti tautos atstovu parlamente ar Vyriausybėje. Jis mano, kad gali tinkamai veikti vienoje srityje, nors kitoje, pavyzdžiui, šeimoje, mindo tik aštrias bendro gyvenimo šukes.
Krikščioniškoji žmogaus samprata regi žmogų ne kaip kažkokią mašiną, kuri reikalui esant atlieka skirtingas funkcijas, o kaip vientisą asmenį. Žmogiškąjį integralumą lemia Dievo kūrinio orumas, besiskleidžiantis sąžinės dėka. Neatkūrus asmens vientisumo, kurį formuoja sąžinės balsas, sunku tikėtis, kad žmogus ir visa visuomenė pasijus sveika bei laisva. Dievas žmogų sukūrė panašų į save, tai reiškia, kad šio panašumo dėka Dievas turi nuolatinį ryšį su kiekvieno žmogaus sąžine ir padeda pasirinkti gėrį bei tiesą.
Kūrėjas siūlo savo kūriniui gyvenimo dėsnius, kurių laikydamasis jis gali tapti laimingas ir toliau kurti gėrį bei grožį pasaulyje. Akivaizdu, kad žmogui nedera spręsti apie savo bei kitų elgesį vien pagal tai, kas jam naudinga ar patogu. Moraliniai dėsniai pranoksta žmogiškus patogumo bei naudos kriterijus. Deja, nuodėmė suardė asmens harmoniją, dvasinę darną. Šiandien kiekviename žmoguje vyksta nuožmi gėrio ir blogio kova. Nuopuolis, nuodėmė paliečia kiekvieną. Todėl Viešpats, kaip girdėjome šios dienos pirmajame skaitinyje, siunčia savo pranašus, kurie ragina žmones: Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir smurto.
Nusigręžimas nuo nuodėmės, išsilaisvinimas iš blogio vergijos, įvykęs atskiro žmogaus širdyje, yra tautos ir visos žmonijos laisvės pradžia. Išsilaisvinimas iš nuodėmės galimas tik ją pripažinus, išpažinus ir jos išsižadėjus. Štai tikrosios laisvės kelias. Žmogaus vientisumo atkūrimas prasideda nuo jo sąmoningo apsisprendimo apmąstyti bei priimti visą savo praeitį, kad ir kokia ji būtų, atverti įsisenėjusius skaudulius, apgailėti nuodėmes ir pasiryžti gyventi dorai.
Kol nebus atkurtas žmogaus vientisumas, tol nebus atkurtas ir mūsų tautos istorijos vientisumas, tol negalėsime į ją atsiremti kaip į patikimą pagrindą, suleisti šaknų kaip į vaisingą žemę. Negalime iškarpyti savosios istorijos nemalonumų, išplėšti skaudžių puslapių, papildyti praeitį mums palankesnėmis istorijomis ar verstis nutylėjimais. Sąžiningai tai yra pagal apnuoginantį sąžinės balsą nesuvedę sąskaitų su sovietine praeitimi, neprapjovę gilių pūlinių, nesustiprinę istorinės savimonės, vis kliūsime ir kliūsime kurdami ateitį kaip už kelio vidury riogsančio kelmo.
Įsiklausykime į Dievo raginimą atsiversti. Įsiklausykime į savo sąžinės balsą, įsižiūrėkime į Viešpaties mums duotus moralumo kriterijus. Ir išdrįskime kiekvienas asmeniškai apsispręsti tapti laisvais piliečiais. Nėra tokios kaltės, kuri, sąžiningai ir nuoširdžiai pažinta, išpažinta ir apgailėta, nebūtų dovanojama. Juk dėl to Dievas ir siuntė savo Sūnų, kad Jis, mirdamas ant kryžiaus, atvertų mums galimybę nusimesti savo kalčių naštą. Tą galimybę turime kiekvienas. Ir tik nuo mūsų geros valios, ryžto, apsisprendimo priklauso, ar išdrįsime priimti Kristų, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas.
Ne kas kitas, o kiekvieno piliečio moralinis apsisprendimas ir atsivertimas kuria laisvą demokratinę visuomenę. Be tvirtų moralinių pagrindų demokratijai gresia nuosmukis ir žlugimas. Į tai ypatingą dėmesį turėtų atkreipti mūsų tautos vadovai, kurie dažnai demokratiją tapatina su gerai suteptu balsavimo mechanizmu, su taisyklių rinkiniu. Jie privalo įsisąmoninti, kad teisingi, visuomenei naudingi ir visų gerovę laiduojantys sprendimai įmanomi tik tuomet, kai jie remiasi autentišku gėrio suvokimu.
Ką tik pradėjome Gavėnios laiką, kuris kviečia visus krikščionis rimtai pažvelgti į savo sąžinę, gilintis į Dievo Žodį, pasiryžti atnaujinti savo dvasinį gyvenimą. Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums sako, kad mūsų gyvenimas pilnas Dievo meilės ir gailestingumo ženklų. Tačiau šie ženklai gali būti atpažinti ir priimti tik tyros, atgaila apvalytos širdies. Apsispręskime rinktis tiesą bei gėrį. Pradėkime laisvės kovą kiekvienas savo širdyje. Tuomet galėsime iš tiesų pasidžiaugti ir Lietuvos laisve.
Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje vasario
16-ąją pasakytas pamokslas
© 2005 "XXI amžius"
|