Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vis dar esame valdomi iš Maskvos

Seimo narys Andrius Kubilius Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

„Baltijos valstybių padėtis elektros atžvilgiu yra išskirtinė. Mes - vieninteliai Europos Sąjungoje iki šiol vis dar esame valdomi iš Maskvos. Nes esame sinchronizuoti su Rytais - elektros dažnius Lietuvoje reguliuojanti dispečerinė yra Maskvoje”, – taip Eltai tvirtino Tėvynės sąjungos pirmininkas, parlamentinės opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Kaip vertinate dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius? Ar jie geranoriški, konstruktyvūs?

Iš Rusijos daug to konstruktyvumo nepastebiu. Man atrodo, Rusija dabar ieško būdų, kaip pragmatiškai išvengti klausimo dėl atsakomybės už Baltijos valstybių okupaciją bei po to jai gresiančio klausimo dėl žalos atlyginimo.

Rusija imasi veiksmų, kurie iš šalies gali atrodyti gana kvaili. Pavyzdžiui, priskiria Molotovo-Ribentropo paktą antraeilių valdininkų pasirašymo lygiui. Visa tai mūsų santykių tikrai negerina.

Kita vertus, Rusija mums lyg ir daro paslaugą, savo keistais pareiškimais, bandymais neigti okupaciją bei aiškinti, kad ginčai dėl jos esą tik skirtingų istorijos interpretacijų dalykas, atkreipdama Vakarų dėmesį į problemą.

Reikia stengtis kartu su kitomis Vakarų valstybėmis padėti Rusijai įveikti vieną sunkesnių barjerų judant demokratijos link - padėti jai pripažinti savo istoriją.

Tai svarbiausias Lietuvos ir Rusijos santykių nekonstruktyvumo požymis - skirtingi istorijos vertinimai, okupacijos nepripažinimas?

Šiuo metu tai yra vienas ryškiausiai matomų dalykų. Antras dalykas - Rusijos geopolitiniai interesai, kuriuos ji siekia įgyvendinti išnaudodama vadinamąją energetinę diplomatiją.

Mes kartais sakome, jog, tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais, esame Vakarų forpostas Rytuose. Manau, Rusija turi kitokį vaizdą. Ji norėtų matyti mus kaip Rytų forpostą Vakaruose. Todėl Rusija nuolat siekia manipuliuoti mūsų politiniu gyvenimu.

Valdančiosios daugumos atstovai mėgsta pabrėžti, kad su Rusija pasirašytos sutartys bei Lietuvos narystė ES ir NATO leidžia mums jaustis saugiems ir neišgyventi dėl Rusijos kėslų. Lietuvos santykiai su Rusija - tai, pasak jų, pirmiausia yra ES ir Rusijos santykiai.

Manau, tai gana naivus požiūris į šiandieninę Rusijos strategiją ir jos siekius įgyvendinti savo interesus Baltijos valstybėse bei visoje Vidurio Europoje.

Narystė ES ir NATO išties apsaugo mus nuo karinių pavojų, tankų divizijų, bet neapsaugo nuo to, ką galima būtų vadinti „minkštesniais” pavojais: bandymų daryti įtaką politiniam gyvenimui, siekių formuoti Rusijai lojalias politines daugumas. Būtume naivūs, jei galvotume, kad Rusija to siekia Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Baltarusijoje, kurią ji iš esmės valdo, ir visai nesiekia to Baltijos valstybėse. Tapę ES ir NATO nariais mes, ko gero, Rusijai tapome įdomesni.

Bronislovas Lubys atkreipė dėmesį į Lietuvos ekonominius ryšius su Rusija ir paragino prezidentą Valdą Adamkų vykti į Maskvą švęsti pergalės prieš nacius. Kaip vertinate šią B. Lubio nuomonę?

B. Lubys perdavė aukštų Rusijos pareigūnų žodžius, kuriuos reikia suprasti kaip šantažą. Anot B. Lubio, tie aukšti pareigūnai pasakė, kad jei Lietuvos vadovai nedalyvaus iškilmėse Maskvoje gegužės 9-ąją, tai Lietuvos ekonominiai santykiai su Rusija pablogės. Čia matau spaudimą, kuris, manau, turėtų palengvinti prezidento V. Adamkaus apsisprendimą į Maskvą nevykti.

B. Lubio žodžiais tariant, reikia galvoti ne tik apie kažkokius „šleifus”, bet ir apie tai, „ką mes valgysime”. Tai jo nuomonė, ne tik Rusijos pareigūnų.

B. Lubys - tai viena, bet jeigu jis perduoda aukštų Rusijos pareigūnų ar verslo nuomonę, tai rodo, kad Rusija mus bando šantažuoti. Perskaitęs jo citatą suprantu, jog B. Lubys taip pat mano, kad Rusijos verslas gali taip pasielgti. Tada su Rusija susijęs Lietuvos verslas dėl to nukentėtų.

Manau, ir Prezidentas, ir kiti Lietuvos politikai turi elgtis toliaregiškai. Jei vieną kartą pasiduosime šantažui, tai sugundysime šantažą taikyti dažniau.

Įdomu, kodėl Rusija net tokiomis šantažo priemonėmis mėgina priversti prezidentą V. Adamkų važiuoti į Maskvą? Kodėl Kremliui toks reikalingas Prezidento vizitas? Manau, Rusija taip nori nustumti į šalikelę okupacijos pripažinimo ir žalos atlyginimo klausimą.

Viktoras Uspaskichas klausia - kokia mums nauda iš to, kad Prezidentas į Maskvą nevyks?

Pirmiausia nebus jokios naudos, jei Prezidentas vyks ir dalyvaus šventėje, kuri tikrai nėra mūsų šventė. Ką mes prarasime, jei Prezidentas važiuos į Maskvą? Kaip Prezidentas V. Adamkus praras didelės dalies tautos supratimą. Jei nevažiuotų, Lietuvos pozicija galėtų tapti daug aiškesnė, ją būtų lengviau pristatyti tarptautinėje plotmėje.

Ketiname parašyti savo draugams JAV Kongrese ir pasiūlyti jiems išaiškinti mūsų poziciją prezidentui Džordžui Bušui. Norėtume, kad prezidentas Bušas padėtų Rusijai tapti demokratiška šalimi.

Demokratinės valstybės prisiima atsakomybę už savo pirmtakų veiksmus, padarytą žalą. Lietuva turėjo įvertinti kai kurių lietuvių dalyvavimą žydų genocide, ir mums tai buvo tam tikras egzaminas tarptautinės bendruomenės akyse. Rusija taip pat šiandien laiko egzaminą, ir tiek mums, tiek kitoms Vakarų valstybėms turėtų rūpėti, kad ji tą egzaminą išlaikytų. Kol kas ji nesugeba to egzamino išlaikyti.

Pastaruoju metu oficialūs ir neoficialūs Kremliaus konsultantai kalba apie poreikį keisti Rusijos užsienio politiką bei didinti įtaką artimajame užsienyje. Kokią grėsmę tai gali kelti Lietuvai?

Kaip jau sakiau, Rusija stengiasi paversti Lietuvą savo forpostu Vakaruose. Pastaruoju metu atsiranda naujų reiškinių - pavyzdžiui, daugėja požymių, kad ir Vakaruose ekspertų lygiu tai pradedama matyti. JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centras neseniai paskelbė studiją apie Rusijos energetinę politiką Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir Ukrainoje. Šios studijos paantraštė - „Naujas paslėptas imperializmas?”. Čia kalbama apie Rusijos energetinę politiką regione ir daroma išvada, kad, vykdydama šią politiką, Rusija stengiasi plėsti savo politinę įtaką regione. Studijos autoriai siūlo JAV kartu su partnerėmis ES rasti deramą atsaką šiems Rusijos bandymams. Jie ragina JAV ir jų sąjungininkes glaudžiau bendradarbiauti su minėto regiono valstybėmis, ieškant atsako į Rusijos energetinę politiką.

Šiomis dienomis JAV analitinis „Heritage” fondas, kuris yra artimas Amerikos neokonservatoriams ir Dž. Bušui, paskelbė kitą studiją, kurioje daromos išvados apie tai, kas vyksta Rusijos energetikoje. Viena iš šios studijos išvadų skelbia: „Jungtinė „Gazpromneft” bus didžiausia globalinė kompanija, kuri taip pat taps Rusijos užsienio politikos - regione ir visame pasaulyje - instrumentu”. Štai kitas teiginys: „Vašingtonas turėtų susieti JAV pritarimą Rusijos narystei Pasaulio prekybos organizacijoje su skaidriomis taisyklėmis ir investicijų apsauga Rusijoje investuojančių JAV kompanijų atžvilgiu”.

Manau, mes Lietuvoje turėtume imtis veiksmų, kuriuos vadinčiau „energetine kontrdiplomatija”. Turėtume stiprinti Vakarų supratimą ir nerimą dėl to, kas vyksta Rusijos energetinės diplomatijos srityje. Turime ieškoti Vakaruose sąjungininkų.

Daug kam atrodo, jog Lietuva turėtų vaidinti tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Kartais tai siejama ir su ekonomika, energetika. Kiti ieško galimybių tiesti „tiltus” į Vakarus, pavyzdžiui - elektros tiltą. Kodėl tas elektros tiltas vis nenutiesiamas?

Todėl, kad trūksta tikro noro tai daryti. Mes ketiname siūlyti Vyriausybei - šalia to, ką vadinu „energetine kontrdiplomatija” - artimiausiu metu peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją. Dabartinėje strategijoje nėra atsakymų į esminius klausimus, o jei tų atsakymų ir esama, tai jie klaidingi - kaip tik dėl tilto. Lietuva turi apsispręsti, kurioje elektros perdavimo sistemoje ji nori būti.

Šiandien elektros klausimas, mūsų įsitikinimu, Lietuvoje dar per mažai svarstytas. Turime suvokti, kad visas Vidurio Rytų, iš dalies ir Vakarų Europos regionas yra priklausomas nuo Rusijos energetinių resursų - naftos, dujų. Tuo tarpu Baltijos valstybių padėtis elektros atžvilgiu yra išskirtinė. Mes - vieninteliai ES iki šiol vis dar esame valdomi iš Maskvos. Nes esame sinchronizuoti su Rytais - elektros dažnius Lietuvoje reguliuojanti dispečerinė yra Maskvoje.

Dabar galiojančioje energetikos strategijoje sakoma, kad reikia sujungti Lietuvos elektros sistemą intarpu su Lenkijos nuolatine srove. Vadinasi, ir toliau liksime sinchronizuoti su Rytais ir nebūsime sinchronizuoti su Vakarais.

O kur reikėtų statyti tą intarpą - elektros konverterių, kad būtume sinchronizuoti su Vakarų elektros sistema?

Konverterių reikėtų statyti tarp Lietuvos ir Baltarusijos. O šiandieninėje energetikos strategijoje pasakyta, kad Lietuvai labiau apsimokėtų likti sinchronizuotai su Rytais - su posovietine erdve.

Vaizdžiai tariant, pagal galiojančią strategiją, su Rytais turėsime ir toliau kalbėtis tik rusiškai, o su Vakarais - per vertėją?

Taip. Ir jei tai bus pradėta įgyvendinti, manau, tai bus klaida. Kai matome naujo pavidalo Vladimiro Putino energetinę diplomatiją, žinodami Anatolijaus Čiubaiso terminą „liberalioji imperija”, dėl kurios ta energetinė diplomatija vykdoma, manome, kad reikia rimtų svarstymų ir strateginių sprendimų, kurie negali būti palikti vien energetikams. Energetikai skaičiuoja taip: uždarome Ignalinos AE ir gerai gyvename, gaudami pigią elektrą iš Rusijos.

O kas čia tokio? Juk Lietuva - ES ir NATO narė, jos suverenumui tarytum niekas negresia, tegul sau perkasi elektrą iš ten, kur pigiau.

Kaip tik toks yra energetikų pasiteisinimas. Tačiau mus jaudina tai, kad Rusija turi aiškius energetinius interesus, kuriuos, beje, kai kas gina ir Lietuvoje, o mes aiškių savo interesų neturime.

Ką reiškia mums likti Rusijos zonoje? Ką reiškia pirkti iš Rusijos pigesnę elektrą? Mūsų energetiniai gamybos pajėgumai bus paprasčiausiai palikti bankrutuoti. Jie stambūs, pritaikyti Rytų sistemai, rusai po Ignalinos uždarymo mums kurį laiką duos pigesnės elektros. Po poros metų, kai mūsų gamybos pajėgumai bus likviduoti dėl kainų dempingo iš Rytų, tada elektros kainą Rusija pradės kelti.

Įsivaizduokime: uždaroma Ignalinos AE, reikia statyti naują reaktorių. Lietuva neturi tiek lėšų, kad galėtų savarankiškai imtis statyti tokį reaktorių. Skelbiame konkursą. Ir kas šiame konkurse dalyvaus, jei mes esame Rusijos energetikos orbitoje - jos elektros sistemoje? Bus kaip „Mažeikių naftos” atveju.

Esame priklausomi nuo Rusijos naftos ir dujų, o dabar matau ryškias Rusijos pastangas daryti mus priklausomus nuo jos ir per elektrą. Taigi įtakos laukas plečiamas.

Rusija savo strategiją nuosekliai įgyvendina, mes kol kas apsimetame, jog nieko nevyksta. Kai kas valdančiojoje koalicijoje galbūt ir sąmoningai norėtų, kad Rusijai sektųsi, o Vakaruose lyg ir atsiranda nerimo dėl minėtų reiškinių. Klausimas toks: su kuo būsime mes - su didėjantį nerimą jaučiančiais Vakarais ar su Rusijos interesais?

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"