|
Viešpaties dovana Sąjūdžio cunamis prieš penkiolika metų
Edmundas Simanaitis
Praėjusiame amžiuje valstybės atkūrimo aktas Lietuvos nepriklausomybė pirmą kartą buvo paskelbtas Vilniuje 1918 m.vasario 16 d. Ši data, kaip hipnotizuojantis šviesulys, veikia kiekvieno susipratusio šalies piliečio sąmonę. Ji niekada nebus ištrinta iš Lietuvos valstybės istorijos. Nepriklausomybė prikėlė tautą. Laisvė pažadino kūrybines galias. Lietuvos ekonomika lygiavosi į danų ir suomių. Atsigavo ir buvo puoselėjama tautinė kultūra, švietimas. Šalyje brendo jaunų piliečių kartos. Laisvo dvidešimtmečio gyvenimo vaisiais naudojamės iki šiol.
Trijų didžiųjų kaimynių valstybių politika Lietuvos atžvilgiu iš esmės niekada nebuvo draugiška. Maža to, jų politika tapo atvirai agresyvi. Lietuvos istorikams, mėgstantiems pasvaičioti apie autokratinį ir net kruviną A. Smetonos režimą, visada pravartu priminti spalvingą demokratijų juostą aplink tuometinę Lietuvą. Ar galėjo Lietuvoje tarpti tobula demokratija prašieptų nasrų apsuptyje?
Lenkija 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu mėgino lietuvius priversti atsisakyti teisių į etnines žemes ir pamiršti senąją Lietuvos sostinę Vilnių. Vokietija 1939 m. kovo 23 d. jėga atplėšė Klaipėdos kraštą. Kaip Vilniaus praradimas, taip ir šis agresijos aktas skaudžiai žeidė lietuvių tautinę savigarbą. Jie paliko pėdsaką tautos sąmonėje.
Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d.Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva, vakarinė Lenkijos dalis turėjo atitekti Vokietijai. Sovietų Sąjungai Suomija, Estija, Latvija, Besarabija, Lenkijos rytų teritorijos, tarp jų ir ukrainiečių bei gudų žemės. Toks buvo pirminio sąmokslo turinys. Sunku apsiprasti su faktu, kad šešetas sąmokslininkų drįso suplanuoti Antrojo pasaulinio karo pradžią. Lietuvos žmonės apie tai sužinojo gerokai vėliau, kai šalis jau buvo okupuota, aneksuota ir prasidėjo planinės genocido akcijos: areštai, žudynės, masiniai trėmimai, valstybės griovimas, turto nusavinimas.
Sąmokslininkai po bendrų agresijos veiksmų ir svetimų teritorijų grobimo susirėmė ginklu. Lietuviai, vieninteliai iš pavergtų tautų, sukilo ir išlaisvintame Kaune antrą kartą XX amžiuje, būtent 1941 m. birželio 23 d., paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą. Deja, nei svastika, nei penkiakampė žvaigždė Vyčio nepripažino. Agresoriai, net mirtinai susikovę, skrupulingai laikėsi sąmokslo.
Vokietija kapituliavo, sovietų armija vėl šeimininkavo Lietuvoje, visame krašte dar visą dešimtmetį vyko ginkluotos kovos. Jos užgrūdino tautos dvasią. Viltis atgauti laisvę niekada nebuvo užgesusi.
Aštuntajame dešimtmetyje SSRS ėmė ryškėti artėjančios ekonominės katastrofos požymiai. Atsilikimas nuo Vakarų demokratinių valstybių ekonominio, socialinio gyvenimo, taip pat karinėje srityje buvo akivaizdus. Tada SSKP CK kaip gelbėjimosi rato griebėsi pertvarkos.
Pilietinė savimonė, sparčiai bręsdama, laukė momento išsiveržti, tačiau vargu ar kas tada galėjo patikėti, kad tai bus panašu į sovietizmo užtvaras visa šluojančio cunamio bangos kelyje. Toks buvo kelias iki slenksčio į Kovo 11-ąją. Jį reikia bent mintimis nueiti per visas mums brangias valstybines ir tautines šventes.
1988 m. birželio 3 d. gimė Sąjūdis. Slenkstis buvo peržengtas! Sąjūdžio istorija tai dainuojanti Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija. Daugeliui piliečių Sąjūdis tapo labai reikšminga gyvenimo dalimi, o dažnam tų įvykių dalyviui pats prasmingiausias, pats šviesiausias gyvenimo tarpsnis. Gausi rezistentų ir kitų represijas patyrusių žmonių šeima, niekinta, persekiota, nuolatos ujama ir varžoma, pasijuto galinti vėl tapti lygiaverte visuomenės dalimi.
Žmonės pajuto žodžio laisvę ir jo galią. Atsirado poreikis išsikalbėti. Juk tiek daug netiesos ir skriaudų susikaupė, kad galimybė atvirai reikšti nuomonę ir kelti į viešumą diktatūrinio režimo piktadarystes, apgaules ir nusikaltimus buvo aktuali ir nenumaldoma. Nenuostabu, o visiškai dėsninga, kad būtent tada atsirado gausybė savilaidos laikraščių ir laikraštukų. Galvos svaigo ne tik giedant tiek metų uždraustą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę, ne tik regint trispalvių vėliavų mišką šimtatūkstantiniuose mitinguose, bet ir klausantis tiesos žodžių. Į masinius susirinkimus žmonės veržėsi, važiavo, ėjo patys, ištroškę dvasinės atgaivos ir tikėdami tautos pergale.
Tai buvo pats tikrasis XX amžiaus Lietuvos istorijos stebuklas, kuris stebino mus pačius ir pasaulį. Žmonės pajuto palaimingą vienybės jausmą. Jaunimas būrėsi į žaliųjų būrius ir entuziastingai žygiavo po visą šalį. Sąjūdis iš prigesintos tautinio sąmoningumo ugnelės, rusenusios tautos sąmonėje, įpūtė milžinišką vilties ir tikėjimo nepriklausomybės atkūrimu liepsną. Pirmą kartą visame krašte atvirai ir garsiai imta kalbėti ir rašyti apie komunistinio režimo aukas: tremtinius, gulago kalinius, žuvusius laisvės kovotojus.
Sąjūdis atgaivino sutryptą tautinę savigarbą, prižadino sovietmečiu gerokai prislopintą atsakomybės už savo kraštą jausmą, išbudino galingą išsilaisvinimo energiją, kuri palaužė vietinės kompartijos visavaldystę ir privertė ją keisti ne tik iškabas ant rajkomų durų, bet ir veiklos turinį. Lietuva neatpažįstamai pasikeitė.
Sužlugo kompartijos siekis pertvarkos skraiste prisidengus užvaldyti Sąjūdį. Tauta visais įmanomais pilietinio pasipriešinimo būdais siekė išsilaisvinimo. Tai buvo nauja, visiškai neįtikėtina veikla ankstesniais sovietmečio periodais. Galima drąsiai teigti, kad tokio vieningumo nei XX amžiuje, nei anksčiau lietuviai nebuvo parodę pasauliui. Sovietų imperija ėmė braškėti per visas siūles. Kaip čia neprisiminti Birželio sukilimo ir tada, ir dabar iš milžiniškos imperijos užvaldytų daugiau nei šimto tautų lietuviai pakyla laisvės žygin pirmieji.
Negalima pamiršti dar vieno svarbaus fakto iš Sąjūdžio atgimė ar išsirutuliojo ne tik visos demokratinės partijos, bet ir kompartija buvo priversta keisti veiklos taktiką. Žinoma, Kremliaus iškeltas strateginis tikslas nenutolti nuo imperijos centro turėjo likti nepajudintas. Kompartija truputį aptrupėjo, bet liko monolitas su griežta partine atsakomybe, ryšiais, tradicijomis, paklusnumu centrui ir juos visus saistančia Lietuvos valstybingumą neigiančios veiklos patirtimi.
Sąjūdžio istorija neparašyta, taigi ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išsamios ir vientisos istorijos lyg ir neturime. Šia tema yra daug dokumentų, publikacijų paskelbta, knygų parašyta. Jubiliejinės datos proga norėčiau paminėti išskirtinės reikšmės įvykį. 1989 m. vasario 15 d. Sąjūdžio seimas posėdžiavo Kaune. Posėdis buvo pratęstas ir po pusiaunakčio. Jau vasario 16 dieną, 2 val. nakties, buvo priimta deklaracija, kurioje buvo teigiama, kad Sąjūdis žengs į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais. Ten pat sakoma, kad nors 1940 metais Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, jos tarptautinis nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. Taip buvo aiškiai parodyta Sąjūdžio pozicija artėjančiuose rinkimuose į tuomet dar sovietinę Aukščiausiąją Tarybą ir pats svarbiausias Sąjūdžio tikslas atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Verta priminti, kad tuo pat metu kompartijos ruporai dudeno apie suverenitetą Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Tai ir įvyko 1990 m. kovo 11-ąją. AT pirmininko pavaduotojas Č.Stankevičius pateikė svarstyti AT nutarimą Dėl Lietuvos valstybės atstatymo.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos suvaržytas Lietuvos suverenių galių vykdymas. Kitais nutarimais buvo nutrauktas sovietinių konstitucijų galiojimas, keliolikai minučių atnaujintas 1938 metų LR Konstitucijos veikimas, išskyrus tuos skyrius, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, ir patvirtintas LR Laikinasis pagrindinis įstatymas. Pirmą kartą okupacijos sąlygomis svarbiausias tautos lūkestis buvo įgyvendintas demokratiškai išrinkto parlamento.
Penkiolika atsikūrusios Lietuvos valstybės metų liudija buvus labai permainingos sėkmės kuriant daugiapartinę sistemą, kaip demokratijos pamatą, atkuriant valstybės valdymo institucijas, švietimo, teisingumo, socialinės rūpybos, krašto apsaugos sistemas. Svarbiausi užsienio politikos raidos tikslai buvo pasiekti: Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Tai nepaprastai daug lemiantys veiksniai. Vidaus politikoje būta labai kritiškų periodų, iš kurių sugebėta išeiti, išlaikant nepakeistą valstybės politikos kryptį. Vargu ar reikia abejoti, kad užsienio imperinės politikos reliktai dar ilgai trukdys Lietuvos valstybės raidai. Tačiau turėtume pasikliauti nors ir lėtoku, tačiau ryškiu pilietinės visuomenės brendimu. Tai vienas svarbiausių nūdienos uždavinių.
© 2005 "XXI amžius"
|