Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kunigas, žuvęs už Lietuvą

Gintaras LUČINSKAS,

Alytaus apskrities A.Juozapavičiaus
šaulių rinktinės vado pavaduotojas

Kun. dr. Juozas Bakšys (1884–1925)

Ūkininkų sūnus

Juozas Bakšys gimė 1884 m. rugsėjo 4 d. Utenos apsk. Kutkiškių vals. Asmalų k., ūkininkų Jurgio ir Cecilijos Bakšių šeimoje. Be jo, dar augo dvi seserys ir brolis. Tėvai vėliau persikėlė į Uteną. Juozas mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje. Vėliau Švenčionių miesto mokykloje baigė keturias klases, dvejus metus Vilniuje mokėsi privačiai. 1903 metais išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus dvasinę seminariją, tačiau Juozui buvo patarta metus palaukti. Grįžęs pas tėvus, padėjo ūkyje. 1904 metais vėl stojo į seminariją. Čia pradėjo formuotis jo tautinis susipratimas ir lietuvybės pažiūros. 1908 metais baigė seminariją su pagyrimu. Austrijoje, Insbruko universitete, pradėjo studijuoti teologiją. 1912 metais jį baigė teologijos daktaro laipsniu. Jis buvo labai darbštus, visada atviras, nemokėjo veidmainiauti. Gyvendamas Austrijoje, iš tėvų paramos beveik negaudavo. Pats užsidirbdavo tarnaudamas sanatorijoje kapelionu, o vasarą mokydavo pasiturinčių šeimų vaikus. Grįžo į Vilnių. 1912 metais išlaikė egzaminus Petrapilio dvasinėje katalikų akademijoje, o nuo 1913-ųjų buvo paskirtas Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje vikaru.

Lietuvybės puoselėtojas

Bendradarbiaudamas lietuviškoje spaudoje („Vienybėje“, „Aušroje“), greitai įsigijo priešų, nes buvo tiesaus būdo ir griežto lietuviško nusistatymo. Kunigas lietuvis Vilniuje tuomet buvo nekenčiamas. Vilniaus vyskupijos administracija, sužinojusi, kad kun. J.Bakšys yra laikraščio bendradarbis, nusprendė jį iškelti ir paskyrė eiti vikaro pareigas Balstogėje. Vargais negalais „Aušros“ redaktorius pasiekė, kad kunigas liktų Vilniuje ir būtų nuolatiniu „Aušros“ bendradarbiu. Nuo to laiko jis ir gyveno redakcijoje. Nuo 1914 metų birželio iki 1915 metų balandžio buvo faktiškas „Aušros“, kurią Vilniaus krašto neturtingi gyventojai gausiai prenumeravo ir laikė geriausiu savaitraščiu, redaktorius. Jam rūpėjo ir visuomeniniai reikalai: skaitė paskaitas Vilniaus lietuvių liaudies mokytojų kursuose, steigė lietuviškas organizacijas, šaukė susirinkimus, buvo Vilniaus „Blaivybės“ draugijos pirmininkas, suorganizavo Katalikų vyrų draugiją. 1916 metų spalį kartu su kitais kunigais įsteigė Katalikų darbininkų draugiją ir prie jos labdaros valgyklą.

Vokiečiams okupavus Vilnių, „Aušra” ir kiti lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Įvestas karo lauko teismas, suvaržytas susisiekimas, kraštą alino rekvizicijos. Lietuva turėjo aprūpinti maistu ne tik čia veikiančią vokiečių 10-ąją armiją, bet maisto produktai buvo išvežami ir į Vokietiją. Ūkininkai buvo apdėti mokesčiais. Krašte, ypač miestuose, pritrūko maisto. 1916 metais Vilniuje net kilo badas. Vyrai buvo imami dirbti į pafrontę miškų kirsti, kelių tiesti, o kiti siunčiami Vokietijon į kasyklas.

1915 metų rugsėjį Vilniuje visų lietuvių politinių srovių atstovai atskirai nuo lenkų suorganizavo slaptą Lietuvių komitetą politikos klausimams svarstyti, kuris turėjo ginti gyventojų interesus vokiečių valdžios įstaigose ir kuris vadovavo slaptai organizuotai lietuvių politinei veiklai.

Šelpė nukentėjusiuosius nuo karo

Dar karo pradžioje, 1914 m. rugpjūčio 11 d., Politikos komiteto ir visuomenės veikėjų pastangomis buvo įsteigtas Vilniaus Lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Komiteto pirmininke trumpą laiką buvo Viktorija Landsbergienė, vėliau advokatas Andrius Bulota, jo padėjėju (vicepirmininku) – kun. J.Bakšys, iždininku - kun. Juozas Kukta. Tai buvo pirmasis nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetas Šiaurės Vakarų krašte, kuris ieškojo lėšų, steigė labdaros valgyklas, prieglaudas, moksleivių bendrabučius, maisto dalijimo punktus, arbatines, mokyklas, parapijų komitetus, šelpė pinigais, drabužiais, maisto produktais, rūpinosi kultūriniais reikalais.

1915 metų sausį komitetas buvo perorganizuotas į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri veikė visoje Lietuvoje. Organizuota Maisto sekcija, kuri rūpinosi maisto produktų pristatymu. 1915 m. vasario 28 d. buvo įsteigta speciali sekcija (S.Šilingas, J.Basanavičius, A.Smetona) rusų visuomenei informuoti apie lietuvius ir Lietuvos padėtį. Bandoma užmegzti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais ne tik šelpimo, bet ir politinės veiklos koordinavimo reikalais. 1915 metais Lietuvių draugija turėjo 122 skyrius. Kun. J.Bakšys uoliai darbavosi kaip draugijos Centro komiteto narys. Išlikusioje komiteto narių 1917 metų nuotraukoje J. Bakšys yra tarp kitų žymių Lietuvos visuomenės veikėjų: dr. Jono Basanavičius, A. Smetonos, Mykolo Biržiškos, Donato Malinausko, Jokūbo Šerno, dr. Antano Vileišio, Emilijos Vileišienės, Aleksandro Stulginskio, Antano Žmuidzinavičiaus, kan. J.Kuktos, kun. dr. Juozo Stankevičiaus, kun. Povilo Dogelio ir kt.

Prasidėjus šiai lietuvių veiklai, vokiečių okupacinė valdžia Centro komiteto pirmininką A.Smetoną 1916 m. vasario 12 d. privertė pasirašyti pasižadėjimą, kad komiteto veikla apsiribos tik Vilniumi ir jokiais politiniais bei tautiniais reikalais nesidomės. Žinodami, kad vokiečiai juos seka, oficialiai veikė kaip šalpos organizacija. Tačiau visi komiteto nariai nenutraukė politinės veiklos, nors už savo veiklą kiekvienas individualiai buvo atsakingas, jeigu vokiečių slaptosios policijos būtų suimtas ir tardomas.

1916 m. balandžio 29 d. komitetas parengė JAV prezidentui V.Vilsonui memorandumą – pagalbos prašymą, kuriame kalbėjo apie skaudžius lietuvių tautos persekiojimus – kalinimus, trėmimus, turto naikinimą ir pan.

1916 m. birželio 10 d. Politikos komiteto nariai dr. J.Basanavičius, kun. dr. J.Stankevičius, kun. dr. J.Bakšys, M.Biržiška, kun. P.Dogelis, A.Janulaitis, S.Kairys, P.Klimas, A.Smetona, A.Stulginskis, J.Vileišis ir dr. J.Šaulys pasirašė dviejų dalių memorandumą okupacinei valdžiai, paminėdami dvi problemas: pirma, lietuvių tautinės minties raidą praeityje ir dabartyje, antra, dabarties lietuvių siekimus. Memorandume pasisakoma dėl Lietuvos teritorijos sienų, dėl Vilniaus, kaip valstybės sostinės, dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. 1916 metų rugsėjį nutariama Vilniuje įsteigti slaptą biurą arba politinę valdybą. Ją sudarė P.Klimas, A.Smetona, J.Šaulys, S.Kairys, kun. J.Bakšys.

Kun. J.Bakšys puikiai mokėjo vokiečių kalbą, dėl to dažnai rašė vokiečių įstaigoms raštus ir pats lankydavosi pas aukštus vokiečių pareigūnus nukentėjusiųjų reikalais. Dažnai su jais ginčydavosi ir pasiekdavo, kad teisėti lietuvių reikalai būtų išspręsti. 1916 metais kun. J.Bakšys su A.Smetona ir E.Vileišiene važiavo pas Vokietijos vyskupus dėl pašalpų rinkliavos.

Kun. J.Bakšys su E.Vileišiene ypač rūpinosi našlaičiais: steigė vaikų prieglaudas, ieškojo jiems maisto, drabužių. Mieste našlaičių reikalus tvarkyti buvo labai sunku, todėl jis vieną prieglaudą įsteigė Rūdiškėse. Dažnai vykdavo į kaimus pas ūkininkus prašyti maisto: duonos, miltų, mėsos ir kitų aukų. Suaukotą maistą pats nešdavo ant pečių į prieglaudą. Vokiečiai pykdavo, žandarai jį gąsdindavo, bet jis tiesiai jiems į akis sakydavo, kad tik dėl jų, vokiečių, tiek daug našlaičių ir moksleivių Vilniuje skursta.

Kovotojas už nepriklausomybę

Ne kartą kun. J.Bakšį buvo areštavę. 1916 metų liepą buvo suimtas kartu su J.Vileišiu, A.Smetona, E.Vileišiene, J.Basanavičiumi, P.Gaidelioniu. Visi buvo tardomi dėl platinamų atsišaukimų prieš vokiečius. O 1916 m. gruodžio 2 d. vokiečių žandarų jis kartu su A.Smetona buvo suimtas Vilniaus geležinkelio stotyje ir kalinamas Lukiškių kalėjime. Buvo tardomas dėl pasklidusių atsišaukimų, keliančių nepriklausomybės šūkius.

1916-ųjų sausį kun. J.Bakšys išleido 1916 metų kalendorių „Vilniaus aidas“, kuris buvo išspausdintas 15 tūkst. tiražu. Spalvotą viršelį parengė A.Žmuidzinavičius.

Kai rytuose pradėjo braškėti vokiečių frontas, kun. J.Bakšys su savo bendraminčiais rašė į laikraščius straipsnius ir atsišaukimus apie Lietuvos prisikėlimą. Buvo rengiami vadovėliai naujai tautinei mokyklai („Skaitymų pradžia”, „Geografijos pradžia“, „Aritmetikos uždavinynas“ ir kt.). Vilniaus lenkai šovinistai tuo metu pradėjo kelti galvas. Dr. J.Bakšys su jais kovojo, laikraščiuose aprašydavo įvairias lenkų šovinistų blogybes, tad šie pradėjo jį skųsti vyskupui.

1917 m. balandžio 7 d. įvyko susirinkimas lietuviško laikraščio leidimo reikalu. Jo redakcija – A.Smetona, K.Šaulys, P.Bugailiškis, kun. J.Bakšys, P.Klimas. Po didelių vargų rugsėjo 6 dieną išleistas pirmas laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris.

1917 m. gegužės 25 d. memorandume, kurį pasirašė žymūs „visų Lietuvos lenkų politikos pakraipų“ 44 atstovai, tarp jų ir Vilniaus vyskupijos administratorius K.M.Michalkevičius, įteiktame Vokietijos reichskancleriui dr. von Betman-Holvegui, reikalaujama, kad Lietuva su Lenkija sudarytų bendrą valstybę ir būtų neatskiriama jos dalis. Liepos 10 dieną Vilniaus lietuvių veikėjai – dr. J.Basanavičius, A.Smetona, A.Žmuidzinavičius, dr. J.Šaulys, kun. dr. J.Bakšys, kun. dr. J.Stankevičius, P.Klimas, dr. A.Vileišis, A.Gylys, A.Stulginskis, Č.Landsbergis, kan. J.Kukta, kun. prof. T.Brazys, kun. A.Varnas, D. Malinauskas, kun. A.Petrulis, kun. V.Mironas, kun. J.Stašys ir kun. K.Ribikauskas – naujam Vokietijos kancleriui G.Michaeliui įteikė pasirašytą savo atsakymą – kontrmemorandumą į lenkų nepagrįstus tvirtinimus bei melus, pabrėždami, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“.

Tada ne tik vokiečiai, bet ir lenkai įtūžo. Negalėdami nieko padaryti pasauliečiams, kibo į kunigus. Vilniaus vyskupijos administratorius Michalkevičius (sulenkėjęs lietuvis) panaudojo griežtas sankcijas: be jokio bažnytinio teismo penkis lietuvių kunigus (J.Bakšį, J.Kuktą, T.Brazį, J.Stankevičių, A.Varną), kurie pasirašė lietuvių memorandumą, suspendavo vienam mėnesiui. Baudė už „maldingo kataliko jausmų užgavimą ir papiktinimą“. Bet kun. J.Bakšys ir toliau dirbo, prisidėjo organizuojant visų vietovių ir luomų lietuvių atstovų konferenciją, kuri vyko 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kad Lietuva turinti būti nepriklausoma ir demokratinė valstybė, išlaikiusi etnografinių žemių sienas. Slaptu balsavimu posėdyje buvo išrinkta Lietuvos Taryba (iš 20 asmenų), kuri vėliau – 1918 m. vasario 16 d. – paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Dainavos krašto švietimas

1919 metais užėmus bolševikams Vilnių, kun. J.Bakšys išvyko į Merkinę. Vilniaus švietimo draugijos „Rytas“ vardu pradėjo steigti pradžios mokyklas, kurios turėjo didelį pasisekimą. Klebonas kun. Kazimieras Ribikauskas džiaugėsi sulaukęs tokio ryžtingo veikėjo, nes tuo metu kaip tik vyko kovos su lenkais prie Merkio ir Nemuno. Kun. J.Bakšys skatino jaunimą imtis ginklo ir stoti savanoriais į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jis ir pats įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą.

1919 m. liepos 8 d. į Merkinę įsiveržė 160 lenkų kariuomenės raitelių, kurie suėmė kunigus K.Ribikauską ir J.Bakšį. Merkiniškiai kreipėsi į netoliese buvusią lietuvių karinę vadovybę, prašydami suimti keletą įtariamų lenkų. Kai Merkinės lietuvių komendantas suėmė dvylika Merkinės lenkų, pilsudskininkai, bijodami, kad tiems lenkams ko blogo neatsitiktų, liepos 10 dieną kunigus paleido.

1919 metų rugpjūtį želigovskininkai okupavo Merkinę ir pusę jos valsčiaus. Visi vietos inteligentai pasišalino ir tik kun. J.Bakšys, kaip vikaras, pasiliko dirbti. Daugiausia nukentėjo lietuviškos mokyklos. Jis vis tiek skatino žmones šviestis, sakė, kad „tik per šviesą kelias į gerą ateitį“. Merkinės apylinkėse užvirė kovos. Partizanai su šauliais, padėdami kariuomenei, sulaikė lenkų dalinius ir tolokai atstūmė atgal. Kai lenkai iš Merkinės pasitraukė, ji tapo lietuvybės centru. Suorganizuota valsčiaus savivaldybė, kurios pirmuoju sekretoriumi buvo S.Kvilonas, ilgametis kaimo mokyklų daraktorius. 1921 metų pradžioje kun. J.Bakšys buvo paskirtas Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelionu.

Kun. J.Bakšys su profesoriumi V.Krėve-Mickevičiumi buvo artimi bičiuliai. Susitikę jiedu sielodavosi dėl Dzūkijos jaunimo ateities. 1921 metų gegužę jie pasitarę nusprendė, kad Merkinėje reikia steigti progimnazijos tipo keturių klasių vidurinę mokyklą. Švietimo ministrui parašė prašymą (kalba netaisyta): „Merkinė, dzūkų centras, yra labai apleistas žmonių švietimo atžvilgiu. Pačioje Merkinėje yra dabar tik pradžios mokykla su vienu mokytoju. Praeitais metais mokykla silpnai gyvavo, nors būstas didelis, erdvus, bet valsčiaus valdyba nesirūpino jo taisyti. Vaikų prisirinko ligi šimto, vienas mokytojas nesugebėjo sutvarkyti. Miestelis sulenkėjęs, lenkų mokyklos vis dėlto ligi šiolei nebuvo, miestelėnai leido savo vaikus į lietuvių mokyklą. Jei šiemet bus tik vienas mokytojas, miestelėnai gali pareikalauti kitos mokyklos lenkų kalba. Jei Merkinėje būtų įsteigta vidurinė mokykla, tai ir miestelėnai būtų patenkinti. Žmonės labai dejuoja, kad Merkinėje nėra vidurinės mokyklos, Alytus ir Prienai jiems labai toli. Dideliuose dviejų aukštų valsčiaus mūro namuose būtų pakankamai vietos vidurinei mokyklai. (...)“

1921 m. rugsėjo 19 d. Pradžios mokslo departamentas atsiuntė raštą Merkinės valsčiaus valdybai, siūlydamas steigti Merkinėje vidurinę mokyklą su ta sąlyga, kad vietos savivaldybė duos mokyklai patalpas, kurą ir patarnavimus. Valsčiaus valdyba sušaukė kaimų seniūnų susirinkimą, ir jie nutarė šią mokyklą įsteigti.

Spalio 1 dieną Švietimo ministerija šios mokyklos direktoriumi paskyrė Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelioną kun. dr. J.Bakšį. Įsteigus pirmąją klasę, pirmosios pamokos prasidėjo spalio mėnesį. Mokinių buvo 41 ir visi beveik peraugę.

Kun. J.Bakšys per bažnyčią, organizacijas ir savivaldybę kvietė visus prisidėti kuo gali. Pats vyko į kaimus prašyti lentų, plytų ir kitokių statybinių medžiagų. Mokyklai stigo suolų, mokslo priemonių ir kitų reikmenų. Jis kreipėsi paramos į Amerikoje gyvenančius dzūkus. Pirmasis atsiliepė kun. Čaplikas, kuris pats aukojo ir daug iš kitų surinko aukų. Mokykla per trumpą laiką buvo aprūpinta mokymo priemonėmis; ko negalėjo gauti iš Švietimo ministerijos, pirko už aukotus arba savo pinigus. 1922 metų sausio pradžioje buvo įkurta antra klasė, kurioje buvo tik 12 mokinių, o kitais metais jau buvo keturios klasės, dirbo šeši mokytojai. 1922 metais mokyklą lankė 118 mokinių. 1923 metų rugsėjį iš Merkinės valsčiaus valdybos buvo perimtas visas dviejų aukštų namas. Per porą mėnesių apgriautas mūrinis namas pavirto į gražią ir erdvią vidurinę mokyklą. Buvo atliktas kapitalinis remontas, kiemas išvalytas, aptvertas ir užsodintas medeliais.

Jaunimas labai veržėsi į mokslą. Net iš lenkų okupuotų kaimų – Marcinkonių, Darželių, Puvočių, Kašėtų, Musteikos, Randamonių, Žiogelių – ateidavo jaunuolių, slapta perėjusių demarkacijos liniją. Mokykloje dažnai buvo rengiami vaidinimai, koncertai ir kitokie tautiniai kultūriniai renginiai, kuriuos visuomenė gausiai lankydavo. Merkinės nutautėję lietuviai dėl to pyko. Buvo agituojama, kad vidurinė mokykla Merkinei nereikalinga. Bet kun. J.Bakšys į partijų reikalus nesikišo, buvo atsidavęs darbui mokykloje. Šventadieniais su mokiniais eidavo pasivaikščioti.

Kova pareikalavo gyvybės

1924 m. lapkričio 20 d. jis gavo anoniminį laišką, kuris buvo parašytas lietuviškai, bet mažai raštingo žmogaus. Laiške kunigui primenama, kad jis per uoliai darbuojasi ne tik mokykloje, bet ir šaulių organizacijoje. Laiško autorius sakosi gyvenąs lenkų okupuotame krašte ir dažnai susitinkąs lenkų slaptosios policijos agentų, kurie yra pasiryžę „tave, mielas kunigėli, nužudyti“. Laiškas baigiamas žodžiais: „Bėk iš tos Merkinės, nes kitaip pirm laiko žūsi“. Po savaitės gavo antrą laišką. Kolegos mokytojai patarė jam įsigyti ginklą, bet jis pasakė: „Kas ginklu kovoja, tas nuo ginklo ir žūva“; dar sakė, kad vakarais niekur nevaikščiosiąs.

Gruodžio 17-oji Merkinėje buvo savaitinės mugės diena. Į Merkinę pirmą kartą iš Alytaus atvažiavo kinematografininkas Petruškevičius – mokiniams atvežė parodyti keletą filmų. Kreipėsi į mokyklos direktorių, kad leistų pasinaudoti mokyklos sale. Direktorius, pasitaręs su mokytojais, leido ir pats su mokiniais iki 20 val. vakaro žiūrėjo filmą. Po to Petruškevičių ir du mokytojus, Rėklaitytę ir Rinkevičių, pakvietė į savo butą vakarienės. Vakarieniaujant kažkas paspaudė durų skambučio mygtuką. Kunigas greit atsistojo ir, priėjęs prie prieangio durų, paklausė: „Kas čia?“. Atsiliepė: „Savas“. Pravėręs duris, pamatė nepažįstamą žmogų, kuris tuoj du kartus šovė į kunigą ir pabėgo. Šaudant žybtelėjusi ugnelė nušvietė dviejų piktadarių veidus. Kunigas greit uždarė duris ir, įbėgęs į kambarį, ėmė šaukti: „Mane peršovė, gelbėkit!“ Sunkiai sužeistas, čia pat krito ant kėdės.

Rinkevičius išbėgo pas gydytoją Kovarskį, kiti – į policiją ir paštą. Likusi prie kunigo mokytoja Rėklaitytė ėmė jį kalbinti atsigulti į lovą, bet jis dar ilgą laiką vaikščiojo ir gėrė vandenį, o iš abiejų žaizdų krūtinėje smarkiai tekėjo kraujas. Telefonu buvo susisiekta su Kaunu ir pranešta finansų ministrui dr. P.Karveliui, kunigo sesers Veronikos vyrui. Apie antrą valandą nakties jis atvažiavo su chirurgu dr. Kuzma ir išsivežė sužeistąjį į Kauną. Šią kelionę vėliau kunigas vadino savo kelione į Kalvariją. Po keleto valandų Kauno miesto ligoninėje jam buvo atlikta operacija. Per operaciją vienos kulkos, įstrigusios nugarkaulyje, neišėmė. Jis jautėsi neblogai, tik artimiesiems skundėsi, kad jį labai vargina lankytojai, ypač žurnalistai. Turėdamas stiprų ir sveiką organizmą, tikėjosi pasveikti, bet 1925 m. sausio 7 d. 15 val. staiga mirė nuo kraujo krešulio. Palaidotas Utenos miesto kapinėse, šalia savo brolio kunigo.

Tikrieji žudikai niekada nebuvo sulaikyti, tačiau dzūkų krašto švietėjo kun. J.Bakšio nužudymas vis dėlto buvo siejamas su lenkais. Merkinės gyventojų dauguma kalbėjo lenkų žargonu ir laikė save lenkais. Vienas kitas iš jų buvo pasitraukęs į Lenkiją, bet slapta palaikė ryšius su merkiniškiais „lenkais“. Kun. J.Bakšys nebuvo visiškai nutraukęs ir politinės veiklos. Per jį ėjo slaptasis Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės susižinojimas su okupuoto Vilniaus lietuvių visuomenės politiniais veikėjais, taip pat per jį buvo siunčiami ir visi Vilniaus lietuvių darbui skiriami pinigai. Viename dokumente yra nurodyta (kalba netaisyta): 1924 m. gruodžio 17 d. į Merkinę slapta atvykę iš okupuoto Vilniaus krašto Druskininkų lenkų žvalgybos agentai Michalakovskis su sėbru revolverio šūviais sunkiai sužeidė J.Bakšį, kuris 1925 m. sausio 7 d. mirė Kaune.

1925 metais Merkinės vidurinės mokyklos pedagogų taryba nutarė prašyti Švietimo ministeriją, kad leistų mokyklą pavadinti kun. dr. J.Bakšio vardu, nes jis buvo mokyklos steigėjas (deja, duomenų, kad mokykla buvo pavadinta jo vardu, nėra). 1928 metais prie Merkinės valsčiaus valdybos namo sienos buvo prikalta lenta „Garbė žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę 1918–1928 metais“ ir užrašytos jų pavardės: kun. dr. Juozas Bakšys, mokytojas Juozas Bloznelis, Simas Miškinis, Julius Žėkas, Kazys Janulevičius, Vincas Jezerskis, Vaclovas Zurlys. Penktame dešimtmetyje ši lenta buvo sunaikinta, o 1993 metais pritvirtinta lentos kopija, kurią padarė mokytojas Juozas Kaupinis. Atgimimo laikotarpiu Merkinėje viena gatvė pervadinta J.Bakšio vardu.

1931 m. birželio 24-ąją, minint Šaulių sąjungos dieną, paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinu buvo apdovanotas ir kun. J. Bakšys.

Kun. J.Bakšys kultūros ir švietimo darbą mėgo ir mokėjo jį dirbti. Neužmirštama jo veikla ir Lietuvos nepriklausomybės kūrimo pradžioje, kai jis padėjo kurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus. Darbas Merkinėje, prie neramios demarkacinės linijos, irgi buvo reikšmingas Lietuvai. Jis, žadindamas tautinę lietuvių savimonę, buvo ryškus šviesulys Dzūkijos padangėje, iki mirties rūpinosi mokykla, mokytojais ir auklėtiniais. Taurusis kunigas žiemos vidurnaktį krito už Lietuvą su kenčiančio ant kryžiaus Kristaus žodžiais: „Viešpatie, atleisk jiems!“

© 2005 "XXI amžius"