|
Po penkiolikos metų...
Petras KATINAS
Pagaliau Lietuvos Prezidentas pranešė nevyksiąs į trečiąjį Rymą paminėti Europos ir pasaulio išvadavimo nuo Adolfo Hitlerio tironijos metinių. Bent jau taip traktuoja Antrojo pasaulinio karo baigtį buvę mūsų šeimininkai Maskvoje, dar kartą`keldami ant pjedestalų tautų tėvą ir mokytoją, vienų pergalę pavertusį kitų pavergimu. Informacinėms pasaulio agentūroms dar nespėjus paskelbti apie Lietuvos Prezidento apsisprendimą, Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas R.Kosačiovas pasakė, kad toks Lietuvos vadovo pareiškimas jam yra nesuprantamas ir neabejotinai pablogins Rusijos ir Lietuvos santykius. Tačiau dar neprasidėjus diskusijoms, ar reikia buvusios išvaduotojų okupuotos šalies vadovui vykti nusilenkti Kremliaus bokštams, pati Rusija tuos santykius blogina kasdien. Tai susiję ne tik su faktišku Klaipėdos uosto blokavimu, bet ir su nuolatinėmis Maskvos intrigomis Briuselyje, nukreiptomis prieš Baltijos valstybes. Ir visai nesvarbu, kad Latvijos prezidentė V.Vykė-Freiberga, dar prieš du mėnesius pareiškusi apie savo dalyvavimą Europos išlaisvinimo iškilmėse, kasdien susilaukia bjauriausių užsipuldinėjimų. Tad tikėtis Maskvos palankumo, bet kokiais atvejais, yra tuščios ir beprasmės viltys. Rusija niekada neatleis paklydusioms avims, - Baltijos valstybėms, - pirmiausia Lietuvai, prieš penkiolika metų drįsusiai mesti iššūkį imperijai. Ir visai nesvarbu, ar Lietuvą valdo buvęs SSKP CK narys, ar naujasis rusas, atliekantys Kremliaus prievaizdų vaidmenį, tik kitokiais būdais.
Svarbiausia tai, kad Prezidentas apie savo apsisprendimą pranešė tautai ir pasauliui Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkioliktųjų metinių išvakarėse, nors tas pareiškimas įvairiuose visuomenės sluoksniuose sutiktas gana prieštaringai. Vieni teigia, kad V.Adamkus iškart turėjo kategoriškai atmesti provokacinį Rusijos prezidento V.Putino kvietimą atsistoti Lenino mauzoliejaus tribūnoje ir nekaitinti aistrų. Tuo labiau kad visokie visuomenės apklausų centrai ėmė skelbti, jog daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų pritartų Prezidento kelionei Maskvon. Tokiais skelbiamais apklausų rezultatais iškart pasidžiaugė atviriausiai savo meilę Maskvai demonstruojantis parlamentaras J.Veselka. Mat, pasak jo, Prezidento vykimą į Maskvą palaiko vadinamųjų runkelių dauguma, o nepritaria tik elitas. Nežinia, kokiam visuomenės sluoksniui priskiria save pats J.Veselka. Sprendžiant iš deklaracijų - prie runkelių. Tačiau negi jiems galima priskirti milijardierių B.Lubį, V.Uspaskichą ar neva NATO reikalais besirūpinantį Seimo narį Vaclavą Stankievičių, staiga, po kelionės į Maskvą, pradėjusį karštai raginti Prezidentą važiuoti nusilenkti išvaduotojams? Mat, pasak šio socialliberalo, nuvykęs į Maskvą V.Adamkus deramai būtų pagerbęs milijonų, žuvusiųjų kovoje su fašizmu, atminimą, nes būtent Maskvoje vyks pagrindiniai pergalės prieš nacius jubiliejaus renginiai, į kuriuos suvažiuos visas pasaulis. O kas gi pagerbs šimtus tūkstančių sovietiniuose gulaguose nužudytų, mirusių iš bado, žuvusių už Tėvynės laisvę partizanų, išniekintų jų kūnų atminimą? Negi V.Stankievičius ar B.Lubys to nežino? Tiesa, Pramonininkų konfederacijos prezidentas gąsdino, kad Lietuva mirs iš bado, jeigu Prezidentas nuvažiuos į Maskvą. Argumentas tvirtas. Ypač prisimenant LKP-LDDP pirmojo sekretoriaus bauginimus prieš penkiolika metų, po Kovo 11-osios, Maskvos blokados laikotarpiu, kiekvieną dieną aimanuojant, kiek dar liko benzino ar mazuto, kad išgyventume. Tiesa, vienas B.Lubio kolega, aišku, ne tokio lygio ir neturintis tiek milijardų, negavęs už dyką nei Achemos, nei Klaipėdos uosto krantinių, pareiškė, kad B.Lubio gąsdinimai apie Rusijos ekonomines sankcijas ar mirimą iš bado neturi pagrindo. Pasak to verslininko, turinčio didelę patirtį bendradarbiaujant su Rusijos kolegomis, valstybės vadovo atsisakymas dalyvauti V.Putino rengiamame spektaklyje nebūtų turėjęs jokių pasekmių. Nebent emocinių ir propagandinių. Pasak jo, Rusijoje visus reikalus reikia derinti ne su Kremliumi, o su vietine korumpuota valdžia ir ją valdančia mafija.
Be abejo, toks Prezidento sprendimas, jau iškart sukėlęs daugybę komentarų, bus diskutuojamas ir toliau. Vieni kels į padanges pretendento į Nobelio literatūros premiją, Stalino saulės nešėjo atžalos, Jeilio universiteto profesoriaus samprotavimus, kaip mes turime būti dėkingi Stalinui už Vilniaus ir Klaipėdos grąžinimą, kiti gi besidedantys patriotais neokomunistai murmės kažką neaiškaus. Kaip, pavyzdžiui, jau pareiškė vienas socialdemokratų veikėjų, išdėstęs gana chameleonišką poziciją. Esą jis Prezidento sprendimui nevažiuoti į Maskvą nei pritaria, nei nepritaria. Išties verta enciklopedinių posakių pozicija.
Užtat savo nuoseklią ir, deja, nedažnai išgirstamą nuomonę pareiškė filosofas ir politologas Vytautas Radžvilas. Jo žodžiais tariant, Prezidentui priėmus teigiamą sprendimą važiuoti į Maskvą, būtų suskaldyta visuomenė. Be abejonės. Tačiau ta visuomenė ir taip jau pakankamai suskaldyta. Nesinori sutikti su garbiu filosofu, kad Prezidentas faktiškai išprovokavo diskusiją tokiais klausimais, kurie save gerbiančioje valstybėje būtų apskritai nesvarstomi. Tai yra, važiuoti nusilenkti okupantui ar ne. Žodžiai teisingi, bet verta prisiminti, kad ta diskusija dar kartą parodė tam tikrų visuomenės grupių, ypač atskirų asmenų, nelojalumą nepriklausomai valstybei. Tenka konstatuoti, jog šiose diskusijoje išaiškėjo dar vienas svarbus dalykas - labai aukštų valstybės pareigūnų nusikalstamas abejingumas Lietuvos ateičiai ir net aktyviai vykdoma antivalstybinė veikla.
Tačiau padoriems piliečiams, sveikinant vieni kitus su atkurtosios nepriklausomybės penkioliktosiomis metinėmis ir džiaugiantis dėl Prezidento apsisprendimo, nederėtų pamiršti politologo Česlovo Laurinavičiaus apgailestavimo, jog ir praėjus penkiolikai metų dar neturime tvirtos pilietinės visuomenės, kuri gerbtų istorinę atmintį, tautinę savigarbą ir valstybišką mąstymą.
© 2005 "XXI amžius"
|