|
Interesų klano tradicijos gilina prarają
Ši Kovo 11-oji ypatinga, jubiliejinė jau 15 metų gyvename laisvoje savo valstybėje ( ta proga visada daug šurmulio, valdžios džiaugsmo ir iškilmių). Yra teigiama, kad kas penkiolika metų keičiasi žmonių kartos, tad mūsų nepriklausomybė jau bus išauginusi ją, nepatyrusią okupacijos vergovės ir pažeminimo, kitokią laisvos valstybės laisvų ir orių žmonių kartą. Per 15 metų Lietuva pasiekė ir labai reikšmingų strateginių tikslų: atkūrė valstybingumą, rinkos ekonomikos pagrindais pertvarkė ūkį, tapo Europos Sąjungos ir NATO nare. Tai niekam abejonių nekeliantys nepriklausomybės laimėjimai.
Nepriklausomybės kelias sudėtingas ir erškėčiuotas: yra jo ir juodoji statistika. Paskutiniosios apklausos rodo, kad grėsmingai padidėjo žmonių nusivylimas, nes net 50 nuošimčių apklaustųjų teigia, esą gyventi sovietmečiu buvę geriau, trečdalis nepriklausomybės laikotarpį laiko blogiausiu Lietuvos istorijoje, ypač pastaruoju metu nepasitikima Seimu ir Vyriausybe, partijomis ir politikais, net apie 85 proc. mano, kad valstybėje nesilaikoma pamatinio demokratijos principo - visų piliečių lygybės prieš įstatymą. Žinoma, dėl to nėra kalta nepriklausomybė.
Nuogąstaudami, ką mums gero davė nepriklausomybė, iš tikrųjų pripažįstame, kad įvairių kadencijų Seimai ir vyriausybės neleistinai pažeidė teisingumą, nesugebėjo visiems užtikrinti orių gyvenimo sąlygų, kad politika atitrūko nuo tikrovės ir tapo įnirtinga kova dėl įtakos ir riebesnio kąsnio. O politika, anot prof. R. Butiljonės, taip ir netapusio Europos Komisijos komisaru, turi būti kova dėl vertybių įtvirtinimo ir pamatinių visų asmenų interesų gynimas. Lietuvoje taip suvokto valstybės reikalų tvarkymo ir pristingame. Netikę ir savanaudžiai politikai bei jų veiksmai diskredituoja pačią nepriklausomybę, kelia žmonių nepasitikėjimą demokratija ir valstybe.
Laisvoji rinka yra saugi stipriesiems visuomenės nariams, jie gali joje veikti drąsiai ir laisvai. Silpnesnieji jaučiasi neapginti, jie patiria bejėgystę, atsidūrę valstybės valdžios ir ekonomikos gniaužtuose, todėl, stokojant teisingos politikos, vis ryškesnė turto ir vargo takoskyra, vis stipresnė anų laikų nostalgija, nusiminimas ir tikėjimas stebuklinių pasakų veikėjais gelbėtojais.
Tokia prieštaringa šių dienų realybė.
Interesų klano tradicijos politikos elite ir toliau gilina valstybės ir piliečių prarają. Visuomenė iš esmės palikta šalikelėje ir prisimenama artėjant rinkimams. Elitui reikia ne žmonių, o rinkėjų. Valdančioji dauguma savo viliojančius rinkimų pažadus, atvedusius ją į valdžią, atideda, atrodo, savo kadencijos pabaigai, tai yra jau galvoja apie būsimus rinkimus. O mes, piliečiai, vėl liekame nuošalyje politinio spektaklio, vėl liekame statistais, kad desperatiškai ieškotume naujų gelbėtojų ir, tikėkime, tokių bus pamėtėta rinkimų išvakarėse. Nesibaigianti mūsų apgavystė tęsiasi...
Apie šios dienos politinio gyvenimo grimasas net nesinori kalbėti: beveik viskas yra nesuvaidintos dviračio žinios, interesų godulio viešas demonstravimas, klanų grumtynės, nors valdžios galią tokiems žaidimams suteikė visuomenės pasirinkimas. Šimtąkart teisus tautos dainius Maironis, anuomet mokęs: Mums reikia tų, kur susikaupę veikia!/ Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties.
Tikėtina, kad nepriklausomybė subrandins ir visuomenės pilietinę savivoką, didėjančią jos atsakomybę už savo valstybės ateitį, jos raidą.
Valstybės nepriklausomybė, laisvės ir demokratijos idealai turėtų sustiprinti ir mūsų visų nepriklausomumą, tikėjimą, kad mes patys esame atsakingi už savo sprendimus, kad ir aš esu savo valstybės kūrėjas. Mano ori pilietinė laikysena yra nepriklausomybės stiprybė. Mokėkime ir mes džiaugtis savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo švente.
Valentinas Stundys,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|