Atnaujintas 2005 kovo 10 d.
Nr.20
(1321)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sąjūdis mobilizavo, dėjo teisingus pamatus

Vytautas Landsbergis sveikinamas
išrinkus jį Atkuriamojo Seimo
pirmininku 1990 m. kovo 11 d.
Romo JURGAIČIO (ELTA)
nuotrauka

Prieš penkiolika metų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ta proga į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

 

Į Kovo 11-ąją vedė jūsų vadovaujamas Lietuvos Sąjūdis. Gal prisimintumėte jo darbus, pastangas ir reikšmę vedant tautą į nepriklausomybę?

Sąjūdis kilo kaip jausmo ir minties banga. Jausmas buvo toks: gana! užteks! nebenorim! Nenorim girdėti nesąmonių ir nuolatinio melo, užteks patyčių, gana neteisybės.

O mintis buvo ta, kad galima gyventi teisingiau, laisviau, netgi visai laisvoj Lietuvoj, kuri geriau tvarkysis negu po Kremliaus padu. Galima – jeigu norėsim, jeigu labai norėsim, tvirtai reikalausim, ir mūsų bus daug.

Sąjūdžio darbas buvo gimti, atsirasti ir augti, sutarti dėl visuotinių tikslų ir kelio į juos. Kelias buvo solidarumas, aiškumas, jokio smurto, žmonių pasitikėjimas atstovais, kuriuos jie išsirinks, kad įvykdytų Lietuvos nepriklausomybės ir ją gaubiančių permainų projektą. Tai buvo įvykdyta. Sąjūdžio atstovai gavo piliečių pasitikėjimo mandatą, atkūrė nepriklausomybę ir statė vėl demokratinę valstybę, kartu ją gindami nuo sovietų imperijos. Apgynė. O statyba – ilgas darbas. Pamatus padėjus teisingai, kitos valdžios jau statė, kaip kuri išmanė, Sąjūdis užleido statybos aikštelę.

Sąjūdis buvo ta jėga, kuri mobilizavo tautą siekiant nepriklausomybės po 50 metų priespaudos. Tačiau vien Sąjūdžio pastangų nebūtų pakakę, jeigu nebūtų surastas juridinis kelias išeiti iš sovietinių gniaužtų, iš dar vis galingos imperijos pavaldumo. Vadovaujantis visų tų pastangų protas, jėga ir sutelkimas, to neslepiant, buvote jūs. Kaip jūs kartu su savo pasirinkta komanda parengėte visus juridinius dokumentus atkurti nepriklausomybę? Kaip jūs, nebūdamas teisininkas, sugebėjote surasti juridinių žinių, parodyti teisinį išprusimą, kad, pasinaudodamas sovietiniais įstatymais, kartu parodęs ir politinę valią, išvedėte tautą iš vergiško klaidžiojimo po nežinomybės dykumą? Kokios kliūtys pasitaikė šiame baigiamajame etape kelyje į nepriklausomybę?

Juridinis pagrindas buvo teisingai pasirinktas principas. Ne kokios kerštingos riaušės, ne reikalavimai „atsiskirti“ arba „išeiti“ iš Sovietų Sąjungos (pasiūlėme, kad tai ji draugiškai išeitų), ne imperijos dekolonizacija, bet mūsų nepriklausomos valstybės tęstinumas. Ji buvo teisėta, pasaulio pripažinta, jos gyvavimą nutraukė smurtas ir neteisybė, nelaisvė, kurios mes nepripažįstame ne tik iš principo, bet ir veiksmu, nutarę vėl gyventi ir dirbti kaip nepriklausoma valstybė. Norime vėl normalizuoti santykius, kurie buvo sugriauti tarptautinio dviejų fašizmų sąmokslo ir SSRS agresijos 1940 metais. Tiesiame ranką buvusiam skriaudėjui, kuris irgi turėtų siekti teisingumo, taikos ir gerovės. Kas pavogta, turi būti sugrąžinta, – taip sakiau Jungtinėse Valstijose 1989 metais ir 1990 metais Vilniuje, kai laukėme Michailo Gorbačiovo – didelės kaimyninės valstybės vadovo, – nors iki atkuriamos nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo pasauliui dar buvo likę du mėnesiai. Laikantis pagrindinių tiesų ir principų, toliau reikėjo tik pasirūpinti aiškia, skaidria, vienareikšme teisinių konstitucinių dokumentų kalba. Kuo paprasčiau, tuo geriau.

Prisiminkime ir pirmuosius išorinius bei vidinius sunkumus pirmaisiais nepriklausomybės metais. Nereikėtų manyti, kad visi tie, kurie pasirašė Kovo 11-osios Aktą, tai darė nuoširdžiai - tai daugiau buvo jų trumpalaikis tuometinis paklusimo aktas tautos reikalavimui arba net savotiškas tramplinas išsilaikyti jau turėtose pozicijose. Tolesni jų veiksmai labai sutapo su tautai keliamais išorės ultimatumais. Kaip iš laiko perspektyvos vertinate tuos pirmuosius nepriklausomybės metus? Ir kaip vertinate vėlesnę kilusią politinių jėgų (ne visada jas galima pavadinti partijomis) ir tautos priešpriešą?

Priešpriešos buvo bent dvi ir suprogramuotos iš anksto. Tarnavę priešui prieš brolius, nepajėgė pajusti ir įgyvendinti atgailos. Nepatenkintas tapo buvęs sovietų privilegijuotasis luomas, kurį žeidė piliečių lygybės ir teisinės valstybės perspektyva, todėl daugelio interesas buvo arba išlaikyti seną sistemą ir toliau viršininkauti kad ir „nepriklausomoje tarybų“ Lietuvoje, arba – nepavykus – rūpintis, kad naujai statomoje kitokioje valstybėje vis dėlto liktų kuo daugiau senų „tarybinių“ užkaborių. Ši priešprieša tęsiasi ligi šiol. Dar viena – turto klausimai. Neteisybių atitaisymas ar neatitaisymas? Sovietų „valstybinio“ turto sąžiningos dalybos privatizuojant ar nesąžiningos – „prichvatizuojant“? Vieni būtų norėję ir mėgino vienaip, kiti to nenorėjo ir darė kitaip. Ir šie dalykai dar nebaigti, priešpriešos palaikomos. Jeigu ne kaip kova už padorumą ir geresnę visuomenę, tai kaip nusivylimas likusiomis ir atgaivintomis neteisybėmis. Deja, pakanka aukštų viršininkų, kurių kaip senais gerais laikais visai nejaudina žmonių nusivylimas tomis neteisybėmis. Toliau skriaudžiami žmonės mano (arba jiems taip pasakinėja), kad atėjo nauji blogi laikai. Tuo tarpu bloga, kad liko seni laikai naujomis sąlygomis. Būdas palaikyti senus laikus – tai neleisti į valdžią jaunų ir padorių žmonių.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos vidaus ir tarptautinę padėtį?

Tarptautinė – gera. Vidaus – bloga. Pernelyg daug apgavikų ir nesąžiningų žmonių visose valdžiose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija