|
Tik vykdydami Dievo valią artėsime prie harmonijos ir sutarimo
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Prieš penkiolika metų ant Nepriklausomybės slenksčio stovėjo visa Lietuva. Taip, būta išsigandusiųjų, abejojančiųjų, nepasiryžtančiųjų, tačiau permainų viltis kiekvieną kvietė eime. Dažnas jau gražiame amžiuje prisiminęs mamos ar močiutės kadaise mokytus poterius, pirmąjį Tėve mūsų po ilgo laiko kalbėjo už Tėvynę.
Nepriklausomybės kelias, laukęs už aukšto slenksčio, nebuvo visiems vienodai lygus vieni greitai lėkė asfaltuotu viduriu, kiti klampojo molynę pačiais pakraščiais. Vargu ar nors vienoje srityje ėjosi lengvai. Tik stokojant pilietinio žvilgsnio gali atrodyti, kad Konstitucija, valstybės tarnyba, kariuomenė, savi pinigai ir iš esmės pertvarkyta ekonomika, šalies pripažinimas bei narystė tarptautinėse organizacijose radosi savaime. Čia įdėta be galo daug valstybininkų išminties, pastangų, geros valios. Tačiau dėmesys ir rūpestis seikėtas nevienodai jo daugiau atiteko struktūroms, o ne žmogui, klaidų užmarščiai, o ne doram atsiteisimui, mūrams statyti, o ne vertybėms puoselėti.
1990-ųjų kovo 11-ąją pasitiko 3,5 milijono Lietuvos žmonių, šiandien švenčiame bene penktadaliu mažesnis būrys. Ieškantys sotesnio kąsnio airijose ir amerikose dar gali sugrįžti. Bet kiek per tuos penkiolika metų patys pasitraukė iš šio pasaulio, nes pasigedo užuojautos ir perspektyvos? Kiek buvo nužudyta motinų įsčiose, nes valstybė nė nebandė stabdyti mirties kultūros siautėjimo? Kiek tėvų nusprendė ribotis viena atžala, nes pagalba šeimai buvo vienas toliausiai atidėtų rinkimų pažadų? Kiekvienas žmogus, kurio orumą ir prigimtinį įsipareigojimą gyvybei per šiuos metus pažeidė valstybės kūrimo smagračiai, yra sunkus priekaištas tautos išrinktiesiems.
Tai priekaištas ir mums visiems, nes laisvoje valstybėje, piliečių bendruomenėje turėtume didžiuotis ne kokiais abstrakčiais Nepriklausomybės ir europėjimo ženklais, o tuo, kad greta mūsų vis mažiau pažemintų ir apleistų, nusivylusių valdžia ir valstybe. Tik įsiklausydami ir vykdydami Dievo valią, tik amžinaisiais matais vertindami savo žingsnius ir planus galime artėti prie harmonijos ir sutarimo. Galime kiekvienas ir visi drauge kaip žmonės ir kaip tauta iš tiesų pasidžiaugti atkurtąja Nepriklausomybe.
Su dainiumi Maironiu prašau: Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį. O drauge meldžiu, kad šios giesmės eilutę: Mes Tavo per amžius suvargę vaikai visi Lietuvoje tartų tik iš nuolankumo Viešpaties akivaizdoje, bet ne dvasinių ir kūniškų vargų prispausti.
Iškilmingame Seimo posėdyje kovo 11-ąją
pasakyta kalba
© 2005 "XXI amžius"
|