Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laisvoje Lietuvoje bus laisvas žmogus, kuris jausis visaverčiu šalies piliečiu

Birutė VALIONYTĖ,

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos -
Atkuriamojo Seimo deputatė, Nepriklausomybės
Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė

Seimas mini 15-ąsias Kovo 11-osios metines Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Šiandien mes švenčiame 15-ąsias metines, ir tai atrodo labai trumpas laiko tarpas. Penkiolikmečiai, gimę 1990-ųjų kovo 11-ąją, laisvai kuria savo ateities planus. Ir jiems, ačiū Dievui, reikia paaiškinti, kas yra „politbiuras“, kas yra partijos nuomonė, kas yra cenzūra, kas yra deficitas ir kas yra KGB. Kovo 11-oji atvertė naują istorijos puslapį ir tuo pačiu pakeitė visą mūsų gyvenimą iš esmės.

Po penkiolikos metų į šios datos svarbą jau galime pasižiūrėti ir suvokti tai istorijos kontekste. 1990 m. kovo 11-oji pakeitė senosios Europos ir pasaulio žemėlapį, todėl ji svarbi ne tik mums. Esu įsitikinusi, kad istorikai ateityje juos taip ir įvertins, kaip reikšmingą datą visai Europai.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktas sudarė prielaidas Antrojo pasaulinio karo pabaigai Lietuvoje. Ir jis mums baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai paskutinis Sovietų armijos karys paliko Lietuvos Respubliką. Todėl Lietuvai Antrojo pasaulinio karo pabaiga yra ne tolima praeitis, bet gyva vakardiena. Jei norime, kad gerbtų mus, pirmiausia privalome gerbti patys save. Nuolankumas neužtarnauja pagarbos. Gerbkime žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą ir būkime jo verti. Todėl dėkoju didžiai gerbiamam Respublikos Prezidentui už priimtą sprendimą nevykti į Maskvą.

Lietuva per šį laikotarpį pasiekė labai daug. Turbūt 1988 ar 1989 metais mažai kas tikėjosi, kad prireiks tik penkiolikos metų, kad taptume NATO ir Europos Sąjungos visateisiais nariais. Tada 1998 metų Aukščiausioji Taryba, priimdama istorinį sprendimą, jautė didelę moralinę atsakomybę. Deputatai puikiai suvokė tautos pasitikėjimo vertę ir jautė jos palaikymą. Moralė tada nebuvo tušti žodžiai, ir jautėme, kad turime būti pavyzdžiu, todėl drąsiai galiu teigti, kad moralios demokratijos Lietuvoje tada buvo žymiai daugiau. Visi deputatai, ministrai ir kiti pareigūnai paprastam žmogui buvo pasiekiami daug lengviau negu dabar. Šiandien Lietuvoje yra normalus gyvenimo ritmas, ir biurokratinė mašina yra gerai sustyguota. Bet, deja, valdžia nuo paprasto žmogaus nutolo. Jau tapo norma pirkti rinkėjų balsus, nusipirkti Seimo nario ar ministro kėdę. Žinoma ir apytikrė kaina. Kai pinigai yra visagaliai, kurti vienadienes partijas labai patogu. Tai nepadeda pačioms partijoms augti kokybiškai. O kaip žinoma, partijos yra demokratijos garantas. Demokratija be tvirtos pilietinės visuomenės ir aiškios moralės sistemos visada iškreipia pačios demokratijos principus. Tai mes matome dabar.

Pasirodo, galima meluoti atvirai, naudotis tarnybine padėtimi, net sulaužyti priesaiką – ir nieko. Papriekaištaujame, padiskutuojame, ir tuo viskas baigiasi.

Valstybės dienos šventes jau mums dovanoja kažkokie UAB-ai, ir tai piliečio neįžeidžia. Būti patriotu tapo nemadinga. 2004 metais tik 48 proc. Lietuvos valstybinį istorijos egzaminą laikiusių abiturientų teisingai nurodė Lietuvos valstybės atkūrimo datą. Kodėl Lietuvos abiturientai nežino 1990 m. kovo 11-osios? Ko čia trūksta? Pinigų ar tiesiog mokytojo atsakomybės ir supratimo? Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas kartu su Švietimo ir mokslo ministerija pernai paskelbė istorinio rašinio konkursą ta tema. Jame dalyvavo tik apie 20 proc. gimnazijų ir vidurinių mokyklų (21 rajonas). Tuo tarpu buvo švietimo skyrių, kurie net pasistengė neišplatinti ministro įsakymo mokykloms. O jis tiesiog nežinojo apie tai. Tai irgi nieko.

Lietuvos muziejuose iki šiol retai kur galima rasti, nors jau praėjo penkiolika metų, Atgimimo ir valstybės atkūrimo ekspozicijas. Beveik visuose yra eksponuojama medžiaga apie trėmimus iš Lietuvos, bet tikrai niekur nerasime Lietuvoje muziejaus, kuriame būtų pasakojama apie visą okupacijos laikotarpį. Kodėl neįvardijame faktų teisingai? Juk taip formuojame klaidingą požiūrį į istoriją. Noriu paklausti Švietimo ir mokslo ministro, čia sėdinčių Seimo narių: ar ugdyti Lietuvos valstybės patriotus jau nėra prioritetas? Aš žinau tik viena – visais laikais už Tėvynę buvo aukojama gyvybė. Ir paskutinioji auka buvo visai neseniai, prieš keturiolika metų, kai mes apgynėme savo laisvę čia, prie Aukščiausiosios Tarybos. Tuo pačiu čia susirinkę žmonės gynė ir mus, Aukščiausiosios Tarybos deputatus – laisvės simbolius.

Mes pasikeitėme irgi iš esmės. Bet apie gerus darbus ir pokyčius kalbame mažiausiai. Juos tiesiog priimame kaip įvykusį faktą, lyg taip turėjo ir būti. Tokia žmogaus psichologija. Tačiau apie blogybes dudename visais būgnais. Netgi kartais mėgaujamės tuo, kad pas mus blogai, nesiseka, ir susidarome tokį įspūdį, kad apskritai Lietuvoje viskas blogai.

Pasigendu išsamios analizės apie Lietuvoje vykstančius procesus ir valstybės viziją. Susidaro įspūdis, kad kai kurie politikai mano, jog Europos Sąjunga išspręs visas mūsų problemas. Bet tai klaidinga nuomonė. Mes savo interesus turime ginti visur ir visada. Tokia yra realybė. Tik tada ateinančios kartos galės pasakyti, kad padarėme viską, jog Lietuvos valstybė būtų tvirta, o jos piliečiai jaustųsi išdidžiai.

Esu įsitikinusi, kad tiesiog privalome susirūpinti mūsų valstybės etiketu. Aš suprantu, kad tai daugeliui tiesiog neparanku. Bet mes turime mąstyti šios sąvokos lygmenyje, jei norime sukurti demokratinę valstybę, kurią gerbtų jos piliečiai ir kitos valstybės. O piliečiai joje būtų laisvi ir išdidūs.

Jeigu suvoksime šios sąvokos turinį, tai nereikės diskutuoti, kas yra KGB rezervininkas. Man, pavyzdžiui, yra visiškai aišku, kokią užduotį jis būtų gavęs vykdyti, jei Lietuvos patriotai nebūtų apgynę Aukščiausiosios Tarybos Sausio 13-ąją. Jis mus geriausiu atveju būtų palydėjęs į traukinių stotį pagal 1989 metais sudarytą gyventojų „evakuacijos“ planą.

Norėčiau, kad tai būtų tik nesusipratimai, kai Lietuvos patriotų nuopelnai yra neįvertinti, o aukščiausi valstybės apdovanojimai yra suteikiami žmonėms, kurių nuopelnai yra abejotini. Ką reiškia, kai vertybių skalė yra apversta aukštyn kojomis? Kodėl Balys Gajauskas, pasipriešinimo kovų dalyvis, praleidęs 37 metus sovietų kalėjimuose už politinę veiklą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, už nuopelnus įvertintas tik Lietuvos valstybės nepriklausomybės medaliu jos dešimtmečio proga? Kas tada nusipelnė aukščiausio valstybės apdovanojimo ir pagarbos, jei ne šis žmogus? O tokių valstybės užmirštų yra ne vienas ir ne du. Liūdna, bet atrodo, kad tai panašu į sistemą, todėl ir iš šios išdidžios tribūnos aš kreipiuosi į didžiai gerbimą Lietuvos Respublikos Prezidentą - prašydama asmeniškai imtis formuoti valstybės etiketo sampratą. Tuo labiau kad Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje šios sampratos nereikėjo aiškinti. Ją visi žinojo. Laikai pasikeitė, bet, esu įsitikinusi, tautinės moralės ir garbės suvokimas nepakito.

Gerbiamieji, laisvoje Lietuvoje bus laisvas žmogus, kuris jausis visaverčiu šalies piliečiu, kuriam savo Tėvynėje bus gera gyventi, ir jis niekada nesvajos išvykti iš jos. Aukščiausioji Taryba buvo optimistė, ir tai atvedė mus į šią dieną. Aš irgi esu tokia. Tad sveikinu mūsų valstybės penkioliktojo atkurtos valstybės gimtadienio proga.

Iškilmingame Seimo posėdyje kovo 11-ąją pasakyta kalba

© 2005 "XXI amžius"