|
... Kad liepsnotų!
Kunigo kankinio Alfonso LIPNIŪNO 100-mečio jubiliejui
Vyskupas Jonas Kauneckas
Kun. A. Lipniūną drąsiai galima vadinti pirmuoju XX amžiaus kovotoju - disidentu. Jau prieškarinėje Lietuvoje, uždraudus Ateitininkų organizaciją, jis kovojo už organizacijų ir tikėjimo skleidimo laisvę. Nepaisydamas policijos įspėjimų ir baudų, būrė jaunimą, sakė ugningus pamokslus. Kun. A.Lipniūnas ypač pasižymėjo pirmojoje sovietų bei nacių okupacijose. Savo ugningu žodžiu Vilniuje jis taip paveikė Lietuvos visuomenę, kad lietuvių tauta, vienintelė iš okupuotų tautų, neturėjo esesininkų dalinio. Todėl kun. A. Lipniūnui ir teko Štuthofo kankinio dalia.
Kovo 12 dieną sukako 100 metų nuo jo gimimo, o kovo 28-ąją 60 metų nuo jo mirties.
Kovo 9 dieną Panevėžio Katedroje šio miesto vyskupai ir kunigai aukojo šv. Mišias. Vėliau Panevėžio muzikiniame teatre vyko trumpa konferencija ir kunigų atliekama programa. Lietuvoje toks renginys organizuojamas pirmą kartą. Kunigai giedojo savo kūrybos giesmes, dainavo dainas, skaitė poeziją. Panevėžio vyskupijos kurija išspausdino kun. A. Lipniūno dienoraštį (ištraukas) - du tūkstančius egzempliorių su nežinomos dailininkės graviūromis. Dienoraštis buvo platinamas minėjimo dalyviams.
Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip
norėčiau, kad ji jau liepsnotų.
(Lk 12,49)
Tėve Alfonsai, Kankiny, kas Tave išugdė tokį ugningą, tokį deginantį? Tai tvirtai tikintys tėvai, tai motina Tave augino tvirtai tikintį. Ir Šiaurės Lietuvos begalinė, beribė lyguma. Taip, čia toli matyti. Horizonto neužstoja jokie kalnai nei aukštumos. Žmogaus žvilgsnis klysta toli toli, ypač įlipus į aukštą medį ar į Daujėnų geodezinį švyturį. Į tave tada žvelgia pati begalybė ir skatina beribiams siekiams. Pabuvęs čia, pasidairęs supranti, kodėl čia išauga beribės dvasios žmonės, tokio gyvo tikėjimo žmonės.
Tai arkivyskupas Juozapas Skvireckas, pirmasis ryžęsis prakalbinti beribį Dievo Žodį lietuviškai. Net karų sumaištys ir tremtis svetimuose kraštuose nesustabdė jo didžio siekimo: jis pirmasis katalikas, išvertęs visą Šventąjį Raštą lietuviškai.
Tame krašte gimsta ir Tautos dainius Bernardas Brazdžionis. Net Lietuvai esant nelaisvėje, jis nenustoja tikėti, kad Lietuva gyva, kad mes sulauksim laisvės ryto, vėl kelsis kenčianti tauta.
Ir štai Kunigas Alfonsas Lipniūnas tos pat beribės lygumos sūnus, tikras beribis, beribio tikėjimo, beribio karščio, beribės dvasios, beribių siekimų, beribės deginančios tobulėjimo ugnies. Iš visų tos beribės lygumos sūnų jis labiausiai atskleidžia savo dvasios gelmes. Jis vienintelis parašė savo dvasinį dienoraštį. Jame taip nuosekliai atskleidžia savo troškimą atsiduoti beribiam Dievui, sudegti Jo ugnyje: Toks didelis ilgesys eiti arčiau Kristaus. Jo liepsnomis užsidegti ir vesti klajojančius žmones į gyvenimą, laimės rytojų, kuriame nėra vargų, neteisybės (1930 06 14).
Ir užsidegei, mielas Kunige Alfonsai! Užsidegei kaitria, liepsnojančia ugnimi! Ir vedei Tu žmones! (Neturime kito tokio įtakingo XX amžiuje.) Juk tu, ko gero, danguje lauki mūsų ir verki, matydamas dabartinį atšalimą. Juk Tu rašei: Matydamas tokius būrius (ateitininkų), einančius prie šv. Komunijos, negalėjau susilaikyti neverkęs: sunkiais laikais, persekiojimų laikais, tokia organizuota pasišventėlių armija tiesiog stebuklas (1931).
Tai Tu paskatinai Lietuvos jaunimą nestoti į esesininkų dalinius. Todėl mes galime didžiuotis, kad vieninteliai iš pavergtų tautų neturėjome esesininkų. Vieninteliai. Ačiū Tau, Kunige Alfonsai, ačiū už mūsų Tautos išaukštinimą! Nepaisydamas įspėjimų, vis šaukei iš Šv. Jonų bažnyčios sakyklos Vilniuje: Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko. Nei už tabaką, nei už degtinę. Nenupirks ir dabar. Tau vis liepė nutilti, grasino mirtimi. Tu nenutilai. Ir sudegei, uždegdamas laisvės kovai daugelio širdis. Ir savo mirties kaina apsaugojai Tautą nuo parsidavimo. Ne vieną Tu pažadinai savo pavyzdžiu, ne vieną paskatinai klausti savęs: kas gi gins lietuvių teises, jei mes neginsime? Jėzaus ir Tavo žodžiais tariant, jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyt (Mt 5,13), jei šviesa užges, kas bešvies?
Jei ne Tu, gal nebūčiau tapęs kunigu, kai trylika metų man buvo užtrenktos durys į Seminariją. Tu paskatinai nenurimti, nepasiduoti. Perskaitęs apie Tavo atkaklų tikslo siekimą, veržimąsi į dvasines aukštumas, tragišką gyvenimą, nenuilstamą kovą, mirtį, tariau sau: jei nestosiu į Jo vietą, kas tęs Jo žygį. Ir ištariau su poetu P. Vaičiūnu:
Vilties žiburys man dar nebaigė gesti.
Vėl žygin aš tvirtas. Kas bus man, teesti!
Lai šviečia tau kelią išlydinčios akys!
Laimėk, ką esi sau kaip vyras įsakęs!
Ir taip, Tėve Alfonsai, tavo paskatintas, nuvykau į Seminariją ir buvau priimtas. Taigi, Tėve Alfonsai, Tu esi mano kunigystės priežastis!
Tu esi ir mano kovų priežastis. Tai Tu, Kunige Alfonsai, mane pašaukei, patraukei ginti tikėjimą, tikinčiųjų teises. Vis mąsčiau apie Tavo gyvenimą, tokią ugningą Tavo kovą už laisvą lietuvio dvasią ir nuo pat pirmosios kunigystės dienos pasiryžau sekti Tavimi. Toji Tavo ugninga dvasia nuvedė mane ir į pogrindinę spaudą, ir į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.
Tavo gyvenimo žygdarbis yra įvertintas Vyčio kryžiumi.
Minėdami Tavo 100 metų gimimo jubiliejų, dėkojame Dievui, kad pašaukė Tave ir išaugino karžygiu. Išmelsk Lietuvos dukroms ir sūnums tą malonę, kad daugelis sudegtų Dievui ir Tėvynei.
© 2005 "XXI amžius"
|