Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Lietuvos jaunimo niekas nenupirko nei už tabaką, nei už degtinę“

Bronius VERTELKA

Kun. Alfonsas Lipniūnas

Akordeonas pakluso Spitrėnų klebonui kun. Povilui Kleziui

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas Justas Jasėnas (kairėje) bendrauja su vyskupu emeritu Juozu Preikšu

Prie kun. Alfonso Lipniūno kapo Kristaus Karaliaus Kateros šventoriuje

Kun. Alfonso Lipniūno 100-asis gimtadienis Panevėžyje buvo paminėtas kovo 9-ąją. Nusilenkti iškiliam Lietuvos sūnui prie jo kapo Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje ėjo būriais. Pagerbė kunigą - Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinį.

Katedroje aukojamas kun. A. Lipniūno 100-mečiui skirtas šv.Mišias koncelebravo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, iš Kauno atvykęs vyskupas emeritas Juozas Preikšas, vyskupijos generalinis vikaras dr. kun. Robertas Pukenis, gausus būrys vyskupijos kunigų. Katedroje vykusias šv. Mišias transliavo „Marijos radijas“. Per radiją jas galėjo girdėti maždaug pusė Lietuvos žmonių - Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kraštų gyventojai. Pamokslą sakęs vysk. J. Kauneckas kun. A. Lipniūną pavadino šventu žmogumi, atidavusiu savo gyvybę už lietuvių tautą. Netgi būdamas Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniu, jis paskutiniu duonos kąsniu dalijosi su kitais.

Per karą sakydamas pamokslą Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, kun. A. Lipniūnas nepabijo vokiečių okupantams akysna išrėžti: „Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko. Nei už tabaką, nei už degtinę. Nenupirks ir dabar“. Išdidusis kunigas kartu su kitais Lietuvos šviesuoliais buvo įkalintas Štuthofo lageryje. Ten jis buvo pirmasis ir pagrindinis šv. Mišių organizatorius. Poetas Kazys Bradūnas, asmeniškai pažinojęs kun. A. Lipniūną, sakė: „Tai šventas kunigas, šventas žmogus ir šventas lietuvis“.

Tardamas pamokslo žodžius, vysk. J. Kauneckas Katedroje esantiems tikintiesiems prisipažino, jog jis yra patyręs kun. A.Lipniūno stebuklingas galias. Ėjo 1955-ieji. Tuo metu J. Kauneckas buvo Panevėžio hidromelioracijos technikumo moksleivis. Kaip tik tada jis išgirdo pasakojimą apie kunigą kankinį A.Lipniūną. Slinko dešimtieji metai, kai tauriojo dvasininko amžinojo poilsio vieta buvo Pucko (Lenkija) kapinės. Atėjęs į Katedrą pasimelsti, technikumo moksleivis joje suklupo. Tada jis suprato, jog pats turėtų sekti kun. A. Lipniūno pavyzdžiu ir siekti kunigystės. Pasibeldus į kunigų seminarijos duris, jaunuoliui tiesiai buvo pasakyta: specialistus draudžiama priimti. Dirbdamas melioracijos inžinieriumi, J. Kauneckas studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas, buvo net kurso seniūnas. Tik po keleto bandymų, po trylikos metų, jis atėjo į kunigų seminariją kaip tikras klierikas. Čia jis tapo disidentu, kovotoju už tikinčiųjų teises.

Jau būdamas vyskupu ir turėdamas stuburo išvaržą, J. Kauneckas kentė nežmoniškus skausmus. Slinko bemiegės naktys. Menkai bepadėjo vaistai, skausmą apramindami trumpam. Tada vyskupas mintimis ėmė kalbėtis su kun. A. Lipniūnu, prašė jo pagalbos. Po tokio bendravimo vyskupas užmigo ir visą tą naktį puikiausiai pramiegojo. Ir vėliau, jau gulant į ligoninę, skausmas ganytojo nebekankino.

Kreipdamasis į Katedroje esančius maldininkus, vyskupas priminė, jog šiuose maldos namuose galima gauti kankinio kun. A. Lipniūno dienoraštį, kurį išleido Panevėžio vyskupija. Kartu jis priminė, jog G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos dailės galerijoje „Antrasis aukštas“ galima aplankyti kun. A. Lipniūno asmeninių daiktų ir fotografijų parodą. Ganytojas kvietė kovo 11-osios vakare pažiūrėti Panevėžio televizijos rodomą videofilmą apie Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinį kunigą A. Lipniūną.

Švęsti kun. A.Lipniūno jubiliejinio gimtadienio iš Katedros tikintieji pasuko į miesto Muzikinį teatrą. Kultūros židinys tokio žmonių antplūdžio turbūt niekada nebuvo regėjęs. Dalis norinčių pabūti kartu ir prisiminti šį dvasiškai stiprų žmogų patekti į vidų negalėjo.

Iškilmingą minėjimą vedė J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Pirmajam žodį jis suteikė monsinjorui Juozapui Antanavičiui. „Jaučiuosi menkas, nevertas prisiliesti prie taip švento mums, Panevėžiui, mūsų tautai dalyko – prie kun. A. Lipniūno. Tačiau buvo tokia lemtis, kad savo rankomis, savo pirštais turėjau surinkti jo palaikus ir išgyventi jų sugrąžinimą į tėvynę, į Lietuvą, į Panevėžį“, - jaudindamasis kalbėjo Upytės klebonas. Aktorius A. Keleris perskaitė padėkos žodžius kun. Stasio Kazėno, SJ, bendraminčio ir palaikytojo tos idėjos, kad būtų pervežti kun. A. Lipniūno palaikai namo, į Katedros žemę.

A. Keleris pagarsino žinią: šiais metais, vasario 16-ąją, Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už pagalbą mūsų šaliai integruotis į transatlantines bei europines struktūras, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi apdovanojo kunigą, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvį Alfonsą Lipniūną. Priimti apdovanojimo kviečiamas jo sūnėnas Alfonsas Lipnickas. „Šiuo kryžiumi gali didžiuotis ir jį nešioti savo širdyje kiekvienas pumpėniškis ar panevėžietis“, - tarė A. Lipniūno giminaitis. Kunigo – kankinio apdovanojimą amžinam Panevėžio vyskupijos saugojimui jis įteikė vyskupui J.Kauneckui.

Apie kun. A. Lipniūno žodžio galią, jo įtaką jaunimui kalbėjo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos ketvirto kurso klierikas Justas Jasėnas. Uliūnų parapijoje augęs ir Miežiškių klebono kun. Kosto Balsio auklėtas jaunuolis kalbėjo, koks A. Lipniūnas yra svarbus ne tik jam, bet ir visai Lietuvos jaunuomenei. Poeto talentą turinčio klieriko J. Jasėno pasisakymas buvo išklausytas įdėmiai.

Pasirodė šypsenų, pragiedrėjo veidai, kai scenoje uždainavo Užpalių klebonas kun. Jonas Bučelis su savo grupe. Užsidėjęs plačiabrylę juodą skrybėlę, kunigas dar grojo gitara. O Spitrėnų klebonas kun. Povilas Klezys prisistatė kaip kaimo muzikantas. „Per daug kažko iš manęs nesitikėkit“, - glausdamas prie savęs akordeoną, šypsojosi jis. Kunigas sugebėjo padainuoti ir Spitrėnų klebonijos himną. Kartu jis tarė nuoširdžios padėkos žodžius mons. Juozapui Antanavičiui, kuris jį prieš 25 metus globojo kaip sūnų. Mintimis pakeliauti savo jaunystės keliais po Pasvalio kraštą kvietė dr. Aldona Kačerauskienė. Sėdintieji salėje stebėjosi, kaip garbaus amžiaus sulaukęs vyskupas emeritas Juozas Preikšas sugebėjo išsaugoti savo tokį stiprų ir gražų balsą. Jis atliko motinai skirtą dainą. Savo kūrybos eiles skaitė Ramygalos klebonas kun. Edmundas Rinkevičius. Koncertavo šalyje ir užsienyje žinomi Panevėžio meno kolektyvai: miesto kamerinis orkestras ir kamerinis moterų choras „Volungė”. Ateitininkų skirtą gėlių puokštę iš jaunųjų rankų perėmė kun. A. Lipniūno sūnėnas Algimantas Jankevičius, žinomas bitininkas ir ūkininkas Pasvalio rajone. Jis pažadėjo ją padėti ant savo dėdės tėvų kapo Pumpėnų kapinėse.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) – kunigas visuomenininkas – gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkonių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, 1925 metais baigė Panevėžio gimnaziją, 1930 metais – Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą (vėliau tame pačiame fakultete gavo teologijos licenciato laipsnį). Sociologijos mokslus studijavo Prancūzijoje – Lilio universitete (1935-1937) ir Paryžiaus katalikų institute (1937-1939). Kunigu įšventintas 1930-aisiais, tuoj pat buvo paskirtas Panevėžio Katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi; šias pareigas ėjo ligi 1935 metų. Po studijų Prancūzijoje, 1939 metų balandį paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą, o šiam persikėlus į Vilnių, tas pačias pareigas ėjo ten. Nuo 1942 metų dar dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, be to, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas.

Visuomeninę veiklą A.Lipniūnas pradėjo būdamas klierikas. Seminarijoje vadovavo klierikų abstinentų draugijai. Atostogų metu keliaudavo per kaimus skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. 1930 metais paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi, juo tapo ne tik šiai vyskupijai, bet faktiškai kone visai Lietuvai. Beveik nebuvo sekmadienio, kad nebūtų išvažiavęs kur nors dalyvauti kongresėlyje, šventėje ar kt. Jo pamokslai, paskaitos, pašnekesiai, asmeniniai kontaktai turėjo didelės įtakos to meto katalikų jaunimo sąjūdžiams (ateitininkams, pavasarininkams, angelaičiams). Kaip tik tuo metu uždraudus moksleiviams ateitininkams viešai mokyklose veikti, kun. A.Lipniūnas padėjo jiems susiorganizuoti tolesnei veiklai pogrindyje. Vykstant tuometinio režimo konfliktui su Lietuvos vyskupais dėl katalikiškosios akcijos, kun. A.Lipniūnas drąsiai ir viešai gynė katalikiškuosius principus, nepaisydamas protokolų, tardymų, baudų. Vėliau taip pat principingai jis gynė lietuvybę abiejų okupacijų metais Vilniuje, kur buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininkas. Į jo pamokslus lietuviai rinkdavosi iš viso Vilniaus, dažnai net tie, kurie katalikybei buvo indiferentiški. Jo pamokslų Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje dėka Lietuvos jaunimas nestojo į nacių SS dalinius. Be to, kun. A.Lipniūnas Vilniuje organizavo šalpą (1941 metais įsteigė Laisvės fondą) ir atgaivino slaptą katalikų moksleivių ir studentų veiklą. 1943 m. kovo 17 d. vokiečių areštuotas su vilniečių inteligentų grupe ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Evakuacijos metu (1945 03 28) susirgęs dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu, mirė ir buvo palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje. 1989 m. rugsėjo 12 d. perlaidotas Panevėžyje.

Kun. A.Lipniūnas buvo reta socialinė asmenybė, kuri vaiko sielos tyrumą siejo su kovos vyro drąsa, mažą ūgį – su dvasios didybe, žmogišką švelnumą bei jautrumą – su besąlygišku principingumu. Ryškiausias jo bruožas – pasiaukojimas kitiems ir darbas be atvangos. Domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis, tačiau savo patirtį daugiausia panaudojo žodinei ir organizacinei veiklai.

Rašymu mažiau reiškėsi ir ne tiek ryškiai. Be poros vertimų (A.Huonder. Baltoji rožė. 1935, B. Arens. Paskutinioji pergalė. 1936), išleido kelionės įspūdžių knygą „Penkių valstybių sostinėse“, 1933 (tais metais jis dalyvavo Dublino eucharistiniame kongrese ir lankėsi JAV, kur buvo atvežęs pavasarininkų-vyčių vienybės aktą). Nuolat rašė periodinėje spaudoje: „Ateityje“, „Pavasaryje“, „Jaunimo vade“, „Ryte“, „Tiesos kely“, „Panevėžio garse“.

2005 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo kun. A.Lipniūną, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvį, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

© 2005 "XXI amžius"