| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Verbų sekmadienis
Brangūs Kristaus gyvybės kaina atpirkti XXI amžiaus krikščionys, susimąstykime! Verbų sekmadienį (kaip kadaise didžiausia žydų minia sveikino ir garbino Jėzų, taip panašiai ir mes) gausiai susibūrę bažnyčiose garbinkime Tą, kuris ateina Viešpaties vardu. Vis dėlto drabužių ir medžių šakų (kaip tai anuomet darė izraelitai, plg. Mt 21, 8) Jam ant kelio neklosime, nes savo rankose laikydami verbų šakeles ir vieningai melsdamiesi Eucharistijos šventime mes nepalyginti pranokstame anuometinius žydus (Kristaus ir Bažnyčios mokymo atžvilgiu), nes dabar išreiškiame savo tikėjimą gan netolimoje ateityje mums visu grožiu atsiveriančios šios dieviškosios vizijos tikroviškumu: Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose (Apr 7, 9). Deja, kokį mus gluminantį kontrastą išvystame: už kelių dienų daug žydų, kurie visai neseniai skambiai giedojo Osana, dabar aukštųjų kunigų ir seniūnų sukurstyti (su demoniškų balsų intonacijomis) pradėjo nesavais balsais staugti: Ant kryžiaus Jį!. Dievas Tėvas, pasinaudodamas šiuo nežmonišku žmonių žiaurumu, parodė mums savo meilę iki galo, nes atidavė savo mylimiausią Sūnų nukryžiuoti, kad tokiu būdu mus išgelbėtų ne tik nuo rūsčios bausmės (Rom 5, 9), bet svarbiausia kad mes amžiams būtume sutaikyti (per Jėzaus mirtį) su Dievu Tėvu. Taigi kartą ir visiems laikams Dievo Avinėlio teisus darbas mums laimėjo nuteisinimą, kad mūsų nebegalėtų valdyti nuodėmė ir šėtonas ir kad mes daugiau niekados savo nuodėmingomis mintimis, žodžiais ir poelgiais nebekaltume Kristaus prie kryžiaus, nes, atidavę savo kūno narius tarnauti teisumui, iš tiesų tampame šventi ir sulaukiame didžios Dievo malonės amžinojo gyvenimo mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (plg. Rom 6, 23). Kun. Vytenis Vaškelis
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |