Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Laikas
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kryžiaus kelias – tikėjimo mokykla

Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ (Lk 23, 27-28) Juliaus Šnor fon Karolsfeldo graviūra

Šiemetinių mąstymų autorius – kardinolas Jozefas Ratcingeris

Kaip visą Gavėnios laikotarpį, taip ir per Didžiąją savaitę, laukiant Prisikėlimo šventės, pamaldus tikinčiųjų dėmesys sutelkiamas į Išganytojo kančią ir mirtį ant kryžiaus. Viešpaties kančios celebravimas viršūnę pasiekia Didžiojo penktadienio liturgijoje, kuri Romoje tradiciškai užbaigiama didinga Kryžiaus kelio stočių procesija Koliziejuje, dalyvaujant šimtams tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio. Kiekvienais metais mąstymus šiam svarbiam Didžiosios savaitės įvykiui Šventasis Tėvas suteikia garbę parengti žymiems teologams, Bažnyčios hierarchams ar kitų krikščionių bendruomenių atstovams.

Meditacijas Kryžiaus keliui Koliziejuje anksčiau yra rengęs Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I, šveicarų teologas jėzuitas Hansas Ursas fon Baltazaras, grupė Vatikane akredituotų žurnalistų (2002), pats popiežius Jonas Paulius II (2003), belgų vienuolis trapistas Andrė Lufas (2004). Šiemetinių šio reikšmingiausio Kryžiaus kelio procesijos mąstymų autorius, paprašius Popiežiui, yra artimas jo bendradarbis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas vokiečių kardinolas Jozefas Ratcingeris.

Be šių svarbių pareigų, 77-metis kardinolas taip pat vadovauja Tarptautinei teologų komisijai ir Popiežiškajai Biblijos komisijai. Jis yra ir Kardinolų kolegijos dekanas, todėl neretai vadinamas įtakingiausiu pasaulio kardinolu. Jaunystėje dirbęs fundamentinės ir dogminės teologijos profesoriumi Vokietijoje, kardinolas J.Ratcingeris ir toliau sėkmingai leidžia savo knygas bei rašo straipsnius teologijos ir dvasinio gyvenimo temomis, vadovauja rengiant daugelį svarbių Bažnyčios dokumentų.

Kelias į dvasinę bendrystę su Išganytoju

Pristatydamas savuosius Kryžiaus kelio mąstymus, kardinolas J.Ratcingeris nurodo, jog pagrindinis leitmotyvas buvo Jėzaus pasakyti žodžiai Verbų sekmadienį, netrukus po Jo įžengimo į Jeruzalę. Atvykęs graikas prašo su Juo susitikti, o Jėzus, nurodydamas, kad prisiartino Jo valanda, tarė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,14). Taip Viešpats paaiškino viso savo žemiškojo gyvenimo prasmę, „kurio kelias, kaip ir kviečių grūdo, kančios kelias ir per mirtį neša vaisių“, tai yra išganymą žmonijai.

Taip pat visa Viešpaties žemiškojo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo prasmė išryškėja būtent šventosios Eucharistijos slėpinyje. Iš tikrųjų jeigu Išganytojo mirtis yra aukos aktas, kurioje išsipildo Jo begalinė meilė, tai Jo kūnas persikeičia į Prisikėlimo naująjį gyvenimą. Taip Eucharistijoje įsikūnijęs Žodis tampa mūsų maistu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą, aiškina kardinolas. „Amžinasis Žodis – kuriamoji gyvenimo jėga – yra apsireiškęs iš dangaus ir tapęs tikrąja „Manna“, tai yra Duona, kuri žmonėms dalijama tikėjimu ir sakramentu“.

Vadinasi, Kryžiaus kelias tampa keliu į eucharistinio Slėpinio gilumą: taip susisieja liaudiškasis pamaldumas su Bažnyčios sakramentiniu pamaldumu ir tarpsta vienas kitame. Šioje vienybėje Kryžiaus kelio malda yra suprantama kaip kelias į vidinę, dvasinę bendrystę su Jėzumi, be kurios sakramentinė Komunija lieka tuščia.

Kančios liudijimas perkeičia širdis

Kardinolas J.Ratcingeris taip pat nurodo, kad tikintieji turi vengti perdėtai sentimentalios Kryžiaus kelio sampratos, apie ką perspėja ir pats Viešpats, aštuntojoje stotyje kreipdamasis į verkiančias Jeruzalės moteris. „Vien tik jausmingumo čia nepakanka: Kryžiaus kelias turi tapti Tikėjimo mokykla – tokio tikėjimo, kuris savuoju būdu galėtų „veikti meile“ (Gal 5,6). Kita vertus, Kryžiaus kelias išskirtiniu būdu mums atskleidžia Dievą, kuris gailisi ir užjaučia žmones, kuris savo meile nelieka nepasiekiamas aukštybėse, bet tampa „kaip visi žmonės“, nusižemina, kenčia, „tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8).

Taip gailestingas ir užjaučiantis Dievas, prisiėmęs žmogaus būtį, dėl mūsų ir su mumis neša kryžių, savo kančios liudijimu perkeisdamas mūsų akmenines širdis į plakančias kūno širdis, taip kviesdamas nelikti abejingus kitų vargams, kad, jų nelaimių paliestos, mūsų širdys užsidegtų pagalbos teikimo meile. Taip Jėzus žodžiai apie kviečių grūdą tampa pagrindine krikščioniškos būties formule, kuri skelbia, jog kas perdėtai rūpinasi tik savo žemiškuoju gyvenimu, jį praras amžinybėje, ir kas aukojasi dėl kitų iki gyvybės netekties, „išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (plg. Jn 12,25).

Tad pagrindinis Jėzaus nurodymas tiems, kurie nori vadintis Jo išpažinėjais, yra Jo žodžiai apaštalams, užrašyti Evangelijoje pagal Matą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16,24). Toks yra tikrasis Kryžiaus kelias, skirtas kiekvienam krikščioniui: savęs praradimo kelias, kurį galima vadinti meilės keliu.

M.B.

© 2005 "XXI amžius"