Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Laikas
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Svarbiausia – sielai laimėti dangų

Šiame sumedžiagėjusiame, sustabarėjusiame, nuožmiame pasaulyje, galvotrūkčiais lekiančiame, skubančiame, be galo triukšmingame, rodos, nebėra laiko, nebėra vietos ramybei, išminčiai, gėriui. Įsikinkęs į pašėlusį technikos diližaną, žmogus skrieja, net ūžia, švilpia, rodos, suduš. Ką ten sutelktumas, savižvalga. Ekonomika, daiktai, finansai užstoja viską. Kompiuterinė elektronika – vietoj minties. Žmogus tapo skaičiavimo mašina. Arba, geriausiu atveju, jos priedu!

Matykime Dievo stebuklus ir ženklus

Esu jau pensininkė, buvau karo vaikas, mačiau siaubo, kančių, mirčių, bado, skausmo. Mes su mama likome vienos, nes tėvelį Stalino laikais nuteisė aštuoneriems metams kalėti ir išvežė į Sibirą. Likome penkios alkanos burnos, be pastogės. Daug vargome, nes sovietų valdžia nelaikė mūsų žmonėmis. Dievas pagailėjo mūsų, keturių mažų mergyčių, kurios kasdien meldė, kad grįžtų tėvelis namo. Jis grįžo iškentęs baisų Sibiro pragarą, bet palūžusia sveikata. Dabar jie abu su mama ilsisi Lietuvos žemelėje.

Tas begalinis noras smerkti

Pagaliau atgavome laisvę ir tuo daugybė žmonių džiaugiasi. Prisiminkime, kaip sovietiniais laikais buvo puolami, persekiojami Dievo tarnai. Šitokie juodi kagėbistų darbai tikrai nepamirštami. O kas darosi dabar? Mes matome kiekvieną kunigo žingsnį, pasveriame jo sakytus žodžius, matome, kokia mašina ir kur jis važiuoja. Taip norėtųsi tų, save vadinančių tikinčiaisiais, paklausti: kokią teisę jie turi smerkti? Juk kunigas nieko antgamtiško neturi, tai toks pat žmogus kaip ir mes. Suprantama, Dievas iš jo daugiau pareikalaus. O smerkti, teisti, kviesti žurnalistus - tikrai žema. Kunigą lengviausia drabstyti purvu.

Afganistaniečius nudžiugino Amerikos lietuvės dovanos

Šio rašinio autorė (dešinėje) nudžiugino afganistaniečių šeimą Felicijos B. atsiųstomis dovanomis Reginos MACKELIENĖS nuotrauka

Publikacija „Afganistaniečių vaikams patinka lietuviškos Kalėdos“ apie Ukmergėje skurdžiai gyvenančią Ahmadžių šeimą buvo išspausdinta „XXI amžiuje“, kurį skaito daug užsienio lietuvių. Viena jų, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ponia Felicija B., nusprendė padaryti šiai šeimai staigmeną.

Kas madinga ir nemadinga

Pasak Maironio, mainos rūbai margo svieto. Metams bėgant, keičiasi ne tik rūbai, bet ir žmonių papročiai, įpročiai. Tačiau yra amžinų vertybių, kurios niekada nesikeičia. Keistai atrodo, kai amoralūs poelgiai po kelių dešimtmečių priimtini, net madingi. Seniau viešose vietose besikeikiančius paauglius suaugę žmonės pabardavo, sugėdindavo, o šiandien visi tylime. Mat nenorime pasirodyti esą nemandagūs pamokslautojai. Daug kas pas mus tapo nemadinga. Pavyzdžiui, nemadingos ir civilinės, ir religinės santuokos. Priešingai, madinga gyventi „su draugu“. Kaip sakydavo mūsų senoliai, susidėjus, susimetus. Toks „susimetimas“ naudingas vienišoms mamytėms. Jos vaikučiams valstybės skirtas pašalpas panaudoja neoficialiems tėveliams išlaikyti. Anot senovės romėnų: o laikai, o papročiai – mažamečiai vaikai išlaiko nedirbančius tėvus.

Džiugino ir… liūdino

Pirmoji pavasario šventė Lietuvoje – tai Lietuvos globėjo šv. Kazimiero pagerbimas mūsų bažnyčiose, šeimose, kiekvieno mūsų širdyje. Kaip paprastai, šią šventę palydėjo Kaziuko mugės. Ji vyko ir Kaune. Nors nuo jos praėjo šiek tiek laiko, tačiau įspūdžiai dar neišblėso…