|
Per Velykas atnaujinkime pasiryžimą būti tikrais Bažnyčios nariais
Telšių vyskupo velykinis laiškas
Mielli Telšių vyskupijos tikintieji, broliai seserys Kristuje!
Šiemet švenčiame Kristaus Prisikėlimo šventę, pažymėtą popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtų Eucharistijos metų ženklu! Kristaus mirties auka, iš meilės mums sudėta, apvainikuota Prisikėlimu, tiesiogiai yra susijusi su Jį tikinčių bendruomenei Bažnyčiai Viešpaties palikta dovana Eucharistija. Apie Velykų ir Eucharistijos ryšį kalba popiežius Jonas Paulius II: Kiekvienąkart švęsdami šv. Mišias sielos akis kreipiame į Velykų tridienį, į tai, kas nutiko Didžiojo ketvirtadienio vakarą per Paskutinę vakarienę ir po jos. Eucharistijos įsteigimas užbėga už akių įvykiams, kurie, pradedant kančia Alyvų sode, turėjo įvykti netrukus (Ecclesia de Eucharistia). Eucharistija šv. Mišios yra neišdildomai paženklintos Viešpaties kančios ir mirties įvykio. Ji yra ne vien jo priminimas, bet ir sakramentinis to įvykio sudabartinimas. Tai per amžius besitęsianti kryžiaus auka (ten pat, 11). Visada, kai Bažnyčia švenčia šv. Mišias, išganymo įvykis tampa realiai čia ir dabar esantis. Taip šiandien vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Ši auka yra tokia esminė mūsų išganymui, kad Jėzus Kristus, ją atlikęs, grįžo pas Tėvą tik po to, kai paliko mums šv. Mišias kaip priemonę, leidžiančią mus toje aukoje dalyvauti, o jos vaisiais neišsemiamai naudotis gali kiekvienas tikintysis (ten pat, 11). Velykos apima ne tik jo kančią ir mirtį, bet ir prisikėlimą. Iš tikrųjų eucharistinė Auka sudabartina ne tik Išganytojo kančios ir mirties slėpinį, bet ir šią auką vainikuojantį prisikėlimą. Tiktai gyvas ir prisikėlęs Kristus Eucharistijoje gali pasidaryti gyvybės duona (Jn 6, 35.48), gyvąja duona (Jn 6, 51). Šv. Ambraziejus tai primindavo naujai pakrikštytiesiems, susiedamas Jėzaus prisikėlimą su jų gyvenimu: Jei Kristus šiandien yra tavo, tai Jis prisikelia dėl tavęs kiekvieną dieną (ten pat, 14).
Įsirikiavimą į Kristų per krikštą, nuolatos atnaujina bei stiprina dalyvavimas Eucharistinėje aukoje Mišiose, ypač, kai dalyvaujama visavertiškai susivienijant su Kristumi per Komuniją (ten pat, 22).
Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo mūsų mirtį. Jei būsime su Juo susivieniję, Jam ištikimi, turėsime dalį Jo pergalėje prieš mirtį, dalį Jo amžinajame gyvenime, Jo amžinose Velykose. Ši apaštalo Pauliaus laiškuose nuolat kartojama mintis yra kiekvieno mūsų asmeninio velykinio džiaugsmo pagrindas.
Tačiau mes per Velykas švęsti Viešpaties prisikėlimą susirenkame ne tik kaip atskiri asmenys individai. Velykinis Eucharistijos šventimas mus suburia į didžiąją Dievo vaikų bendruomenę Bažnyčią. Vėl įsiklausykime į Jono Pauliaus II mokymą:
Kaip Bažnyčia Eucharistiją daro tikrove, taip Eucharistija statydina Bažnyčią, kuri, kaip nauja Dievo tautos bendruomenė, buvo įsteigta apaštališkojoje Dvylikos, kurie per Paskutinę vakarienę dalijosi Viešpaties kūnu ir krauju duonos ir vyno pavidalais, bendruomenėje. Viešpats jiems sakė: Imkite ir valgykite
Imkite ir gerkite. Paklusdami šiam Viešpaties priesakui, jie pirmą kartą įžengė į sakramentinę bendrystę su Dievo Sūnumi, bendrystę, kuri yra amžinojo gyvenimo laidas. Nuo šio momento ligi laikų pabaigos Bažnyčia statydinama per šią bendrystę su Dievo Sūnumi, bendrystę, kuri yra amžinųjų Velykų laidas.
Bažnyčia tampa tikrove ne tik per žmonių tarpusavio susivienijimą ar brolystės patirtį, teikiamą eucharistinės puotos. Bažnyčia tampa tikrove, kai tokioje broliškoje vienybėje bei bendrystėje švenčiame Kristaus kryžiaus auką, kai skelbiame Viešpaties mirtį, kol jis ateis, ir vėliau, kai, persiėmę mūsų išganymo slėpiniu, kaip bendruomenė artinamės prie Viešpaties stalo, kad pasisotintume šventos atperkamosios Aukos vaisiais. Per Komuniją priimame patį Kristų. Komuniją, susivienijimas su Juo, yra toks, kad jame esame sykiu įtraukti į jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, vienybę.
Tik taip per tokį tikėjimą ir tokį dvasios nusiteikimą statydinama Bažnyčia (Dominiciae cenae, 4).
Ne tik Naujasis Testamentas, ankstyvieji Bažnyčios rašytojai, bet net II a. pradžios romėnų valdininkas Bitinijos provincijos valdytojas Plinijus Jaunesnysis pamini kaip to meto krikščionių nuo nekrikščionių skiriamąją žymę jų sekmadieninius susirinkimus, į kuriuos buvo renkamasi prieš saulei tekant, drauge giedant giesmes Kristui, kaip Dievui, skaitomi Šventieji Raštai, kuriuose nieko blogo, o tik gero mokoma, bei valgomas visai nekaltas maistas duona ir vynas (ne taip kaip kai kurie pagonių autoriai, kurie krikščionis bandė kaltinti, kad jie valgą kūdikių kūnus ir gerią jų kraują). Taigi dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime buvo ano meto krikščionių skiriamoji žymė. Šis romėnas valdininkas abejojo, dėl ko jis krikščionis turėtų bausti mirtimi.
Mieli broliai ir seserys, visa tai apmąstę, galime atsakyti į šiandien tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius intriguojantį klausimą: ką šiandien galime pagrįstai vadinti tikrai tikinčiu krikščioniu, kataliku? Kas yra tikras, gyvas, nešiaudinis Bažnyčios narys, pagrįstai turintis teisę gauti Bažnyčios teikiamus sakramentus ir kitus patarnavimus?
Gyvas, ne šiaudinis katalikas, yra ne tas, kuris kūdikystėje tik pakrikštytas, tik prie Pirmosios Komunijos prileistas (dažnai tai paskutinė Komunija), ne tas, kuris šv. Mišiose tik per artimųjų laidotuves apsilanko.
Tikras katalikas, gyvas Bažnyčios narys tai tas, kuris laikosi ne tik Dešimties Dievo, bet ir penkių Bažnyčios įsakymų; tas, kuris kas sekmadienį dalyvauja Eucharistiniame bažnytinės bendruomenės susirinkime t.y. šv. Mišiose. Tas, kuris dažnai, ne rečiau kaip kartą per metus (ir būtinai apie Velykas) atlieka išpažintį ir susivienija su Kristumi, kartu su kitais bendruomenės nariais priima tą patį Kristaus Kūną ir Kraują, pripažindamas savą iš vieno Kūno ir Kraujo kylančią giminystę su bendro tikėjimo broliais ir seserimis; tas, kuris šios patirties pagrindu myli visus juos, kaip tikrus savo brolius ir seseris, myli kaip save patį, mato jų rūpesčius ir vargus ir skuba jiems į pagalbą, dalijasi su visais jais tikėjimo šviesa ir iš jos kylančia viltimi.
Mieli broliai ir seserys, per šias Velykas, šiais Eucharistijos metais, atnaujinkime pasiryžimą būti visada gyvais bažnytinės bendruomenės nariais, uoliais sekmadienio šv. Mišių dalyviais, dažnai stiprinkime savo dvasios jėgas šv. Komunija. Tylioje Švenčiausiojo Sakramento adoracijos maldoje išmokime krikščioniškai spręsti mūsų kasdieniniame gyvenime iškylančias problemas. Tokioj maldoj dažnai apmąstykime, ką reiškia būti tikrai tikinčiu krikščioniu kataliku ir kokie mes kiekvienas turėtume būti ir Viešpaties, ir vienas kito atžvilgiu.
Kviečiame šiais Eucharistijos metais dalyvauti dekanatų ir visos vyskupijos iškilminguose Eucharistijos šventimuose savo dekanato ir visos mūsų vyskupijos Eucharistiniuose kongresuose. Visos vyskupijos Eucharistinis kongresas vyks liepos 23-24 dienomis Švėkšnoje.
Tebūna šie Eucharistiniai kongresai mūsų tėvynės, mūsų visuomenės ir kiekvieno asmeniškai dvasinio atsinaujinimo ir susitaikymo su Dievu ir tarpusavyje šventės.
Džiugios, šviesios Eucharistinių metų ir Velykų švenčių patirties linkiu jums visiems mažiems, jauniems, suaugusiesiems, brandaus žemiškojo gyvenimo vakaro sulaukusiems. Te visiems sekmadieninis Eucharistijos šventimas šv. Mišios būna dvasios atsinaujinimo, šviesos ir stiprybės šaltinis!
Jonas Boruta, SJ,
Telšių vyskupas
© 2005 "XXI amžius"
|