|
Velykų džiaugsmo trimitininkės
Šventajame Rašte ne tik vyrai, bet ir moterys turi ypatingą reikšmę svarbiausiuose žmonijos išganymo įvykiuose. Nors neturinti analogų tragedija visus žmones padariusi nuodėmės belaisviais (išskyrus Švč. M. Mariją), nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės (plg. Rom 3, 23) atėjo per pirmąją moterį Ievą (pirmiausia Ieva nupuolė, o netrukus ir Adomas, plg. 1 Tim 2, 14), tačiau neprilygstamos vertės - Jėzaus Kristaus įsikūnijimo - žvaigždė ryškiausiai Žemės piligrimus apšvietė per nuolankų motinų Motinos Marijos sutikimą su Dievo valia, ištariant trumpą, bet vieną reikšmingiausių žodžių žmonių istorijoje: Fiat Tebūnie.
Nors Dievo Sūnaus gimimas ir Jo apsireiškimas žmonijai buvo jos išganymo alfa pradžia, bet dar trūko kiekvieno žmogaus vidinio pasaulio pagrindus sukrečiančio esminio elemento omegos, tai yra Atpirkėjo kančios, mirties ir pergalingo Prisikėlimo triumfo, kuris mus visus įvestų į naujo ir gyvo tikėjimo, neblėstančios vilties ir gailestingosios meilės karalystę, atėjusią į mūsų planetą iš dangaus.
Išties nuostabus neregėtu grožiu prasiskleidęs margaspalvis dieviškojo išganymo žiedas, kurio vienas lapelis nuščiuvusi ir žado netekusi moteris Marija Magdalietė! Tai jai buvo suteikta išskirtinė garbė: pirmajai įeiti į rūsį, kur gulėjo miręs Kristus, ir, nebeišvydus nukankinto Viešpaties kūno, savo dvasios gelmėje pradėti tikėti, kad kažkas ypatingai svarbaus atsitiko su jos mylimuoju Mokytoju.
Jos jautri intuicija jai kuždėjo, kad šis Viešpaties Jėzaus dingimas iš kapo taps nepaprastu įvykiu, kuris netrukus apvers aukštyn kojomis daugelio perdėm nusiminusiųjų ir nusivylusiųjų (dėl jų tikėjimo stokos Jėzaus būsimuoju prisikėlimu, plg. Lk 24, 25) gyvenimus. Turime pagrindo manyti, kad Marija Magdalietė džiūgaudama bėgo pas Simoną Petrą ir Joną ir pranešė jiems ne vien apie Jėzaus kūno dingimą, bet ir jos širdin įstrigusį ir visuomet jos gyvenime pasiliekantį įstabaus susitikimo su Prisikėlusiuoju žavesį (plg. Jn 20, 17).
Netenka abejoti, kad prisikėlęs iš numirusių Išganytojas pasirodydavo ir Švč. M. Marijai ir abu (Šventosios Dvasios meilės liepsnoje) širdingai dėkojo Tėvui, kad visų laikų žmonės jau atpirkti, ir jiems jau uždegta žalioji šviesa, kuri apšviečia visus geros valios žmones, nuo šiol tiesiausiu keliu drąsiai žengiančius į išganymo pilnatvę dangų.
Pastebėtina, kad ir šiuolaikinių moterų vaidmuo (ypač dėl motinystės) negali būti nevertinamas: juk Dievas per jas mus visus iš nebūties tamsos tebešaukia į palaimingo gyvenimo (pasaulyje ir amžinybėje) šviesą.
Todėl laiminga šeima, kuri vadovaujasi Jėzaus ir Bažnyčios tiesomis ir kurios galva - vyras ir širdis motina drauge su savo vaikais ne vien švenčia Velyknaktį ar šv. Velykų rytmetį skuba į bažnyčią garbinti mirtį Įveikusiojo, bet ir kiekvieną sekmadienį aktyviai ir maldingai įsilieja į parapijos bendruomenės tikinčiųjų šeimyną ir vis savaip išgyvena neblėstantį čia pat Esančiojo buvimą, artumą, ramybę ir džiaugsmą.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2005 "XXI amžius"
|