| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Erškėčiais klotas kelias į kunigystę... Kazimieras DOBKEVIČIUS
Šių metų kovo 9-oji buvo neeilinė Šlienavos Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonui garbės kanauninkui Vytautui Vaičiūnui. Jam tą dieną sukako septyniasdešimt penkeri. Kanauninko kelias į kunigystę buvo nuklotas fizinėmis ir dvasinėmis kančiomis. Jo gyvenimas jau nuo vaikystės, jaunystės buvo pilnas nepriteklių, sunkių išbandymų. Sąžiningai dirbo jam pavestus darbus. Pasižymėjo darbštumu, pamaldumu, sovietmečiu organizavo katalikų maldininkų eitynes iš Tytuvėnų į Šiluvą garsiųjų Šiluvos atlaidų metu. Valdžia trukdė šias eitynes: dar prieš atlaidus paskelbdavo apie įvairias gyvulių nagų ligas. Tačiau tai nesutrukdė V.Vaičiūnui aktyviai dalyvauti Švč. M. Marijos garbei skirtose procesijose. Dirbdamas Kaune, komunaliniame ūkyje, priklausančiam Kauno vykdomajam komitetui, sugebėjo sukonstruoti Eros dauginimo aparatą, kuriuo buvo dauginama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Ilgus metus dėl geros konspiracijos pavyko neatkreipti sovietinio saugumo dėmesio. Deja, radę pretekstą už minėtų piligrimų eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą rengimą, patraukė baudžiamojon atsakomybėn. Teismo procesas vyko Širvintų miestelyje. Mat Kaunui buvo didelė negarbė, kad valdžios aparate (kad ir komunaliniame ūkyje) dirbo toks aktyvus katalikas, ir niekas negalėjo jo sudrausminti. Širvintų teismas paskyrė V.Vaičiūnui dvejų su puse metų laisvės atėmimo bausmę, kurią reikėjo atlikti Čeliabinsko srityje (Rusija) esančiame baisiame kriminalinių nusikaltėlių, recidyvistų kalėjime. Čia buvo siaubingos sąlygos - naktimis siautėjo žiurkės ir blakės. Maistas vos palaikė gyvybę, o kur dar kriminalinių nusikaltėlių patyčios, pažeminimas ir t.t. Išgyvendamas tą kraupų laikotarpį V. Vaičiūnas davė įžadą - jei ištrūks gyvas iš šio pragaro, taps kunigu. Liko gyvas. Grįžęs Lietuvon stojo į pogrindinę kunigų seminariją. 1988 m. rugsėjo 20 d. Žagarės bažnyčioje vyskupas A. Steponavičius (būdamas tremtyje) įšventino penkiasdešimt aštuonerių metų V.Vaičiūną į kunigus. Išsipildė jo didžioji svajonė. Dirbo įvairiose Lietuvos parapijose, kol galiausiai 1997 metų pavasarį buvo paskirtas apleistos Šlienavos parapijos klebonu. Iš Kauno marių užlietos vietos prieš kelias dešimtis metų perkelta bažnytėlė buvo tokia vargana, tokia neišvaizdi, kad sunku ir žodžių surasti. Naujasis klebonas su didele energija kibo į darbą. Subūrė parapijiečius, kurie bažnyčią nudažė, stogą apdengė, šventorių pavertė gražiausiu gėlynu, kurį juosia daili mūrinė tvora. Įrengtos patalpos bendravimui su parapijiečiais. Baigta restauruoti varpinė. Prieš keletą metų kun. V.Vaičiūnui Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis suteikė garbės kanauninko titulą. Parapijiečiai šią žinią sutiko labai džiaugsmingai. Pagerbė, dėkojo ir jauni, ir seni - valdžios vyrai, kunigai, piligrimai iš visos Lietuvos. Gimtadienio dieną pasveikinti garbų kanauninką atvyko Lietuvos politinių kalinių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Sigitas Grigaitis, šios Sąjungos narys politinis kalinys Alfonsas Slanina (jo broliai partizanai žuvo Kruonio apylinkėse) ir šių eilučių autorius. Kanauninko rankose - ugninės ilgakotės rožės, įspūdingų orchidėjų puokštė bei asmeninė dovana - aplankas dokumentams bei padėkos raštas nuo bendro likimo brolių, kurie palinkėjo dar ilgai dirbti mūsų tikėjimo stiprinimo sklaidoje, nes Dievas valdo mūsų visų likimus.Padėkojęs už sveikinimus, kanauninkas sutiko pasidalyti savo mintimis apie Lietuvos ateitį, tikėjimo problemas. Norėčiau tikėti, kad lietuvių tauta išliks, - sakė garbės kanauninkas. - Europa smunka žemyn. Prisiminkime, kaip Romos imperija sugriuvo dėl moralės nuopuolio. Dabar pagal Europos įstatymus homoseksualai net remiami pinigais... Tuo tarpu bibliotekoms, rašytojams lėšų visą laiką stinga. Kur mes einame ir kur nueisime? Jei turėtume tvirtą stuburą, niekas mūsų nepriverstų remti tokių iškrypėlių. Labai liūdnai kanauninką nuteikia pašaukimų į kunigystę sumažėjimas. Pasak jo, mokyklose nėra jokio patriotinio auklėjimo. Jei būtų gera valdžia, jei Sąjūdžio pakilimą būtų panaudoję geram, tai būtume kalnus nuvertę, - sako Šlienavos klebonas. - Sunkus buvo laikas, patys išsirinkome ne tuos, nes jeigu tuos komunistus būtume atmetę, tai nepriklausomybės nepasiektume. Reikėjo su jais rasti bendrą kalbą. Jie perėmė šalies valdymą. Tie patys žmonės ir dabar valdo. Jų dievas - turtas ir pinigai. Kiti puolė į neviltį, nes mato, kad bent kokio pagerėjimo greitai nesulauks. Visi tikėjosi pasiaukojimo ir doros iš vadovų, ypač didesnio teisingumo, geresnių sąlygų. Nesilaikoma įstatymų. Paniekinome prof. Vytautą Landsbergį. Viskas daroma pagal Maskvos programą. Užtat turime tai, ką turime. Kanauninkas tikisi, kad jaunoji karta, pakeitusi senus biurokratus, bus patriotiškesnė. Paradoksas: turime realią teisę rinkti valdžią, o ką renkame? Mūsų pilietinė visuomenė dar nebrandi, nesusigaudo toje politinių partijų raizgalynėje. Antai, mūsų vadovai su antra, trečia žmona gyvena. Apie kokią dorą šnekame? Gal praregės mūsų rinkėjai ir ateityje rinks tuos, kurie tikrai verti atstovavimo Lietuvai, - viliasi kanauninkas. Sovietmečiu tikėjimas iš daugelio žmonių buvo atimtas. Kolchozai iš lietuvio atėmė net ir sekmadienį. Net baudžiavos laikais žmonės keturias dienas dirbo ponui, dvi sau, o sekmadienį šventė. Sovietai atėmė visas dienas. Sau dirbti paliko tik sekmadienį. Atsisveikinant garbės kanauninko pasakyti žodžiai, kad Dievą visada reikia turėti savo širdyje, lieka labai prasmingi, nes ištarti kunigo, kuris praėjo sunkų kelią į kunigystę, ištvėrė didelius išbandymus, badą, patyčias. Savo ruožtu ir XXI amžius linki jubiliatui, garbės kanauninkui ilgų gyvenimo metų, sveikatos ir toliau ištikimai tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir artimui. Šlienava, Kauno rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |