|
Pragiedrulių belaukiant
Petras KATINAS
Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pareiškė, jog, nepaisant, kad Lietuva tapo NATO ir ES nare, Rusija tebelaiko Lietuvą savo interesų zona ir atitinkamai darbuojasi tiek mūsų valstybės viduje, tiek užsienyje. Tai pastebima ne tik iš Rusijos specialiųjų tarnybų veiklos suaktyvėjimo, bet ir iš Maskvos diplomatijos veiklos. Tiktai nei į Užsienio reikalų ministeriją, nei į jos ministrą ir, dar daugiau, Vyriausybės vadovą jau nekreipia dėmesio ir ūkio ministras, ir žemės ūkio ministrė. Pirmasis, net neinformavęs URM, vyko pasitarti su bičiuliais į Maskvą, antroji, pasikvietusi Kaliningrado gubernatorių, irgi aptarė bendrus reikalus. Kokie tai reikalai, nereikia net jokių politologų paaiškinimų: vėl įmesti paklydusią sesę Lietuvą imperijos sterblėn. Skelbiami aukštų Rusijos URM pareigūnų pareiškimai darosi vis įžūlesni. Ir ne tik klastojant bei savaip traktuojant istoriją, bet ir kalbant apie kažkokią Rusijos teisę tvarkytis kaip nori buvusios imperijos pakraščiuose. Ką jau kalbėti apie įvairius rusų politologus, istorikus, rašytojus. Štai šiomis dienomis vienas toks rašytojas A.Prochanovas išdėstė, kad per visą Rusijos istoriją tebuvo tik du išmintingiausi Rusijos vadovai Leninas ir Stalinas. Ir dar viliasi, kad jų nubrėžtu keliu pasuks ir dabartinis prezidentas V.Putinas.
Kažkodėl tokie žodžiai apie Rusijos meškos nagų galandymą girdimi tik iš užsienio reikalų ministro lūpų. Atrodo, kad kitiems valdantiesiems politikams (ir Premjerui, ir Prezidentui) tokie dalykai net nerūpi. Užtat visuomenėje specialiai sukeltas triukšmas dėl Prezidento vizito į Izraelį ir neva ar iš tiesų jo ten pareikšto pažado suteikti pilietybę vadinamiems litvakams, grąžinti jiems turtą. Iš tiesų Prezidento kalbos Jeruzalėje buvo, švelniai tariant, gana keistos. Kad ir jo apgailestavimas, jog Lietuva nesugebėjo išsaugoti žydų per nacių okupacijos laikotarpį. Tarsi Lietuva tuo metu buvo valstybė ir turėjo balsą. Kažkodėl mūsų valstybės galva tradiciškai neužsiminė apie milžiniškas lietuvių aukas, patirtas sovietinės okupacijos metais. Pagaliau galėjo nors švelniai priminti, kad prie tų aukų nemažai prisidėjo ne tik sovietiniai okupantai ir kolaborantai A.Sniečkus, M.Gedvilas, J.Paleckis ar A.Guzevičius, bet ir kai kurie tie vadinamieji litvakai. Juk prieškario Lietuvoje pagrindinį Maskvos penktosios kolonos branduolį sudarė kaip tik litvakai. Štai 1941 metų pradžioje, kaip teigia sovietmečio istoriniai leidiniai, Kaune buvo 356 komunistų partijos nariai ir 21 kandidatas. Lietuviai komunistai nesudarė nė pusės organizacijos narių. Daugumą sudarė žydai. Jų Kauno miesto partinei organizacijai priklausė net 182. Panašus santykis buvo ir kitų miestų bei apskričių partinėse organizacijose. Taigi dar neaišku, kas ir kiek turi atgailauti. Jeruzalėje Prezidentas išgirdo ir dar vieną priekaištą. Esą nėra memorialinių lentų prie pastatų, kuriuose gyveno žymūs žydų veikėjai. Tokie priekaištautojai galėjo bent pasakyti, kokie tai veikėjai. Negi kabinsime memorialines lentas Slavinui, Dušanskiui, Todesui ar Meskupui?
Tačiau šis triukšmas dėl pilietybės ar turto grąžinimo litvakams gali būti sukeltas ir dirbtinai. Ypač žinant, kas tą triukšmą labiausiai kelia. Tai bandymas atitraukti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų. Pirmiausia rezgamų Rusijos pinklių. O kad tos pinklės statomos vis intensyviau, negali nepastebėti nebent aklas ar kurčias.
Puikiai išmananti ir pažįstanti Rusijos gyvenimą, šios neprognozuojamos šalies valdžios ir amžinai užguitų jos žmonių gyvenimo būdą ne iš knygų ar laikraščių, o pati ilgai gyvenusi toje šalyje publicistė Jūratė Laučiūtė neseniai rašė, kad Rusija šalis, neaprėpiama nei žvilgsniu, nei protu. Pasak J.Laučiūtės, joje įstabiausiai susipynė ir aukščiausios prabos genijai, ir žemiausios padugnės, ir reto grožio gamtos kampeliai, kurių net žmogus neįstengė subjauroti, ir miestų (net sostinės) aikštėse bei kiemuose bėginėjančios nutukusios žiurkės amžinosios skurdo ir nevalyvumo palydovės. Būtų dar pusė bėdos, jeigu tik tokios bėdos slėgtų mūsų buvusį didįjį brolį. Revanšo siekimas, noras susigrąžinti paklydusias avis liejasi per kraštus.
Viena tokių revanšo priemonių, beje, jau pasiektų, - svarbiausių ekonomikos sričių užvaldymas. Ne ką mažesnė intensyvus ideologinis darbas. Tas ideologinio darbo centras ir yra vadinamoji tarptautinė Maskvos finansuojama Baltijos akademija, į kurią semtis mokslų ir rusiškos išminties sugužėjo nepriklausomos Lietuvos policijos ir kitų valdžios institucijų pareigūnai. Nežinia, ar kas išeis iš Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtos rekomendacijos Vyriausybei stabdyti šio Rusijos penktosios kolonos lizdo veiklą. Baltijos rusų instituto padalinys buvo legalizuotas, kaip teigiama, buvusio švietimo viceministro Rimanto Vaitkaus iniciatyva. Bent jau taip oficialiai skelbiama. Bet juk ne R.Vaitkus, o anoji A.Brazausko Vyriausybė savo skubiai sušauktame posėdyje legalizavo šią rusiškos sąmonės formavimo Lietuvoje instituciją. Beje, kalbama, kad ir to specialaus Vyriausybės posėdžio net nebuvo, o pakako tik Premjero plunksnos brūkštelėjimo.
Daugeliui jau pabodo laukti nežinia kur pradingusio pavasario. Bet ir jo sulaukę vargu ar išvysime pragiedrulių politinėje padangėje. Telieka tiktai tikėtis, kad prabus ir taip ilgai snūduriavusi visuomenė. O prabusti ir prisikelti mus visus kviečia Velykų šventės. To visiems ir linkiu.
© 2005 "XXI amžius"
|