|
Matykime Dievo stebuklus ir ženklus
Esu jau pensininkė, buvau karo vaikas, mačiau siaubo, kančių, mirčių, bado, skausmo. Mes su mama likome vienos, nes tėvelį Stalino laikais nuteisė aštuoneriems metams kalėti ir išvežė į Sibirą. Likome penkios alkanos burnos, be pastogės. Daug vargome, nes sovietų valdžia nelaikė mūsų žmonėmis. Dievas pagailėjo mūsų, keturių mažų mergyčių, kurios kasdien meldė, kad grįžtų tėvelis namo. Jis grįžo iškentęs baisų Sibiro pragarą, bet palūžusia sveikata. Dabar jie abu su mama ilsisi Lietuvos žemelėje.
Mano gyvenimas irgi nebuvo klotas rožėmis. Su manimi ir vaikais visada buvo Dievas. Jis mums rodė savo stebuklus! Aš su Jo pagalba sutiksiu ir išėjimą iš šio pasaulio, kada ateis mano valanda.
Dažnai skaitau Šventąjį Raštą ir jame randu vis kažką nauja apie mūsų Viešpatį, Jo gyvenimą, stebuklus. Pasaulyje įvykusi stichinė nelaimė (cunamis), nusinešusi šimtų tūkstančių žmonių gyvybes, galbūt buvo Viešpats ženklas žmonijai, raginimas būti geresniems vienas kitam ir stengtis kiek galima gyventi pagal Jo įstatymus, kurie kadaise buvo užrašyti Šventajame Rašte. Bet mes to nesuprantame, todėl Jis ateina gelbėti mūsų sielų, rodydamas savo galią.
Jonė Felicija KUZMICKIENĖ
Zarasai
© 2005 "XXI amžius"
|