|
Džiugino ir
liūdino
Pirmoji pavasario šventė Lietuvoje tai Lietuvos globėjo šv. Kazimiero pagerbimas mūsų bažnyčiose, šeimose, kiekvieno mūsų širdyje. Kaip paprastai, šią šventę palydėjo Kaziuko mugės. Ji vyko ir Kaune. Nors nuo jos praėjo šiek tiek laiko, tačiau įspūdžiai dar neišblėso
Kaunietiškose Kaziuko mugėse lankausi kiekvieną kartą. Man patinka pasižvalgyti, pasidžiaugti, kokie išradingi ir nagingi mūsų meistrai, sumanios šeimininkės. Visi regėjome įstabių dirbinių, nupintų iš vytelių, nunertų megztinių, net kaimo kalviai rodė savo nuostabius darbus. Buvo ir gal vis dar kauniečių akiai neįprastų verbų, matėme paveikslų su šventųjų atvaizdais. Man nuo vaikystės miela ir artimesnė kadagio šakelė, pašventinta Verbų sekmadienį. Parsineši, padedi šalia šventojo paveikslo ir jautiesi, kad saugos namus nuo įvairių negandų Dievo galybė.
Praeitoje mugėje buvo labai daug ir prekiautojų, ir pirkėjų. Mane džiugino tai, kad suaugusieji su savimi vedėsi vaikus, net ir visai mažus. Šiems ypač buvo įdomu pamatyti tokią gausybę įvairių grožybių. Mačiau, kaip senyvo amžiaus moteris, gal močiutė, šalia šventųjų paveikslėliais apdėto stalo mažam vaikui pasakojo apie šv. Kazimierą. Šis ir kiti vaikučiai, be abejo, prisimins gražius mugės reginius. Džiugu, kad vaikams nuo mažų dienų aiškinamos lietuviškos tradicijos, jų reikšmė.
Iš Kaziuko mugių visuomet grįždavau ne vien su riestainių virtine ant kaklo, bet ir su gera nuotaika. Šį kartą ji buvo šiek tiek sugadinta
Netoli tos vietos, kur prieš daug metų dėl Lietuvos laisvės žuvo Romas Kalanta, dabar buvo giriama, liaupsinama Kazimira Prunskienė. Nesvarbu, kad ji Kazimira, tačiau jos liaupsėms šioji vieta visai netiko.
Juozas NAGINIONIS
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|