Atnaujintas 2005 kovo 25 d.
Nr.24
(1325)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neišmėžtos arklidės

Lietuvos Sąjūdžio devintajame suvažiavime vienas kalbėtojų patarė ne muses gaudyti, o mėšlą mėžti, kad jos neturėtų kur veistis. Jam antrindamas kitas kalbėtojas siūlė blizginti šakes, rengtis nelengvam darbui. Ką turėjo galvoje kalbėtojai, nesunku numanyti. Užtenka prisiminti ne vienerių metų Seimo, prezidentų, vyriausybių, įvairių komisijų, prokuratūros, teismų galynėjimąsi su „musėmis“, dabartinę nevaisingą J.Ramono, A.Balsienės, A.Pekeliūno, A.Valionio, A.Pociaus, A.Matulevičiaus ir daugybės kitų musgaudystę.

Apie Augijaus arklides Sąjūdis prabilo prieš septyniolika metų, tačiau anuomet Heraklio dar neatsirado. Skaitytojui, nežinančiam ar primiršusiam mitologines arklides, trumpai jas priminsime.

Augijaus arklidės – posakiu virtusi sąvoka, reiškianti apleistą, nešvarią vietą, kilo iš senovės graikų mito apie Tirinto ir Mikėnų valdovą Euristėją. Euristėjas, norėdamas pažeminti Heraklį, liepė jam išmėžti milžiniškas 30 metų nemėžtas Elidės valdovo Augėjo arklides. Heraklis, pasukęs per jas Alfėjo ir Penėjo upių tėkmę, arklides išmėžė per dieną.

Lietuvoje sovietinis mėšlas kaupėsi ne 30, o 50 metų. Jei dar pridėsime penkiolika metų, per kuriuos užsilikę mėšladariai nesiliovė „darbuotis“, turėsime dvejas Augijaus arklides. Kokio Heraklio, kokių šakių tokioms arklidėms išmėžti reikia?

Heraklis – tauta. Nukamuota, išsekinta, pasiligojusi, ji nepajėgė herakliško darbo atlikti, neįstengė nei mėžti, nei upių pasukti, nesugebėjo pasinaudoti įgytu nuostabiu mechanizmu – demokratijos šakėmis. Tačiau yra ženklų, kad tauta atsigauna, mokosi iš patirties, iš savo klaidų.

Atėjo metas pasinaudoti minėtų kalbėtojų patarimu. Laukti nevalia, nes mėšlo, atitinkamai ir musių, daugėja. Ir jau nebe musės, o milijonais pertekę vakarykščiai prievartautojai bimbalai po valstybės lovį toliau naršo, į tautos kūną siurbiasi. Reikia kelti tautą, mokyti demokratijos šakėmis naudotis: rinkimai netruks ateiti. Atėjus metui, užteks vienos rinkimų dienos. Susivokiančios visuomenės gera valia, kaip ta upių tėkmė, ne tik arklidžių mėšlą, bet ir mėšladarius pajėgs išmėžti per dieną.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija