Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Laikas
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kristaus ir mūsų prisikėlimas

Sigitas Tamkevičius

Kristaus prisikėlimo liudininkas apaštalas Jonas pasakoja apie žmones, Velykų rytą skubančius prie Jėzaus kapo. Tai Marija Magdalietė, Petras ir pats Jonas. Pirmoji tuščią kapą pamatė Marija Magdalietė ir pranešė mokiniams: „Paėmė Viešpatį iš kapo“. Ji iškart neįtikėjo, kad Jėzus yra prisikėlęs. Antrasis į kapo rūsį įžengė Petras, pamatė numestas drobules, tačiau irgi nepajėgė patikėti Jėzų esant prisikėlusį. Trečiasis tuščią kapą pamatė mokinys Jonas, per Paskutinę vakarienę buvęs arčiausiai Jėzaus. Evangelijoje skaitome: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Jis įtikėjo, jog Jėzus ne paimtas, ne kažkur išneštas, bet tikrai prisikėlė. Anksčiau Joną nuolat matydavome arti Jėzaus: atsimainymo metu ant Taboro kalno, prisiglaudusį prie Jėzaus šono Vakarienbutyje, Alyvų sode Jėzaus agonijos metu ir ant Kalvarijos kalno drauge su Motina Marija, ištikimai stovėjusį po Jėzaus kryžiumi. Dabar, pamatęs numestas drobules, jis pirmasis suvokė tai, apie ką Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs: jog Išganytojui reikės kentėti ir mirti, bet po to Jis prisikels.

Velykų rytą, minėdami Kristaus prisikėlimą, ir mes ateiname prie tuščio Jėzaus kapo. Vieni žmonės ateina dėl tradicijos: jiems malonu girdėti Velykų varpų gaudimą, džiaugsmingai skambantį „Aleliuja“, jie nori pabūti drauge su kitais, pagarbiai susitelkusiais prie tuščio Kristaus kapo. Kiti išgyvena Kristaus prisikėlimo slėpinį, labai nedrąsiai puoselėdami viltį, jog vieną dieną Kristus ir juos prikels naujam, jau amžinam gyvenimui. Iš Prisikėlimo slėpinio daugiausia gauna tie, kurie, kaip apaštalas Jonas, yra tvirtai įtikėję: Kristus tikrai prisikėlė! Šitaip, jau po Kristaus mirties įtikėjęs, apaštalas Paulius galėjo pasakyti: „Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9). Maža to, jis turėjo ryžto skelbti Kristaus Evangeliją pagonių tautoms ir už šį skelbimą mirti kankinio mirtimi.

Kaip mums subrandinti savyje apaštalo Jono tikėjimą? Kaip augti tikėjimu mūsų sekuliarizmo ir prietarų persmelktomis dienomis? Susikoncentruokime ties šiuo atsakymu, nes, jo nesuradę, būsime panašūs į kareivius, budėjusius prie Jėzaus kapo, mačiusius prisikėlimą, tačiau taip ir nepažinusius Velykų slėpinio.

Bažnyčia iš Kristaus yra gavusi begalinės vertės dovaną. Tai Eucharistija, apie kurią II Vatikano Susirinkimas skelbia: „Švenčiausioje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą” (PO,5).

Kunigas ar vyskupas, švęsdamas šv. Mišias, tuojau po pakylėjimo ištaria žodžius: „Tikėjimo paslaptis“, o tikintieji atsiliepia: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“. Per kiekvienas šv. Mišias mes visiškai realiai dalyvaujame tame pačiame Velykų slėpinyje, kurį anuomet išgyveno apaštalai su Dievo Motina Marija ir kurį prieš kiekvienas Velykas prisimename Šventojo Tridienio metu. Didįjį ketvirtadienį su Kristumi valgėme vakarienę, paskui Didįjį penktadienį su Juo ėjome į Golgotą, lydėjome iki kapo duobės, kad Velykų rytą džiaugsmingai pasveikintume Prisikėlusįjį – gyvybės ir mirties Viešpatį. Šv. Mišios – tai galimybė tapti Kristaus Eucharistijos stalo ir Jo aukos dalyviu. Tikintieji, sąmoningai dalyvaujantys šv. Mišiose, gauna tą pačią tikėjimo dovaną, kurią anuomet gavo apaštalas Jonas: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8).

Popiežius Jonas Paulius II prieš krikščionybės Didįjį jubiliejų parašė apaštališkąjį laišką „Dies Domini“ – „Viešpaties diena“, kuriame randame tokius žodžius: „Raginu jus, mieli broliai vyskupai ir kunigai, drauge su tikinčiaisiais nepaliauti stengtis, kad šios šventos dienos (sekmadienio) vertė būtų vis geriau suprantama ir išgyvenama. Tai atneš vaisių krikščionių bendruomenėms ir neabejotinai teigiamai paveiks visą visuomenę“ (N. 87).

Švęsdami sekmadienį ir brangindami šv. Mišias mes įgysime dvasinės stiprybės, rasime jėgų įveikti kasdienybės sunkumus. Tegul kiekvieno mūsų gyvenime sekmadienis tampa tuo, kuo jis ir yra, – Viešpaties diena, Kristaus prisikėlimo paminėjimu. Jei sekmadienis mūsų gyvenime atkartos Velykų slėpinį, mes įgysime daugiau vilties, o širdyje bręs mūsų atsakomybė dėl Bažnyčios ir Tėvynės dabarties ir ateities.

Kristaus Prisikėlimo šventės proga sveikinu kunigus, Dievui pasišventusius asmenis ir visus tikinčiuosius, linkėdamas visiems būti prisikėlimo vaikais, o ypač prisikėlimo dvasią susigrąžinti į kasdienį gyvenimą. Mirtį nugalėjęs Kristus telaimina jus ir teapdovanoja gausiausiomis malonėmis.

Sigitas Tamkevičius, SJ,
Kauno arkivyskupas metropolitas

© 2005 "XXI amžius"