| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Turėti sveiką aplinką - geras noras
Nerimsta aistros dėl naujo regioninio sąvartyno kūrimo Pakalnių miške, šalia dabar veikiančio Panevėžio miesto sąvartyno netoli Liūdynės gyvenvietės. Pasakyti, kas šioje kovoje taps nugalėtoju, yra sunku. Tačiau pabendrauti su XXI amžiumi mielai sutiko Panevėžio rajono savivaldybės ekologas Stasys PAVASARIS.
Kuo gera siūloma vieta Pakalnių miške naujam sąvartynui kurti? Čia yra visa infrastruktūra: keliai, vandentiekis, kanalizacija, elektra, svarstyklės, buitinės patalpos ir kt. To dėka sėkmingai būtų uždaromas senasis sąvartynas ir įrengiamas naujasis. Kitoje siūlomoje statyti sąvartyną vietoje - Vareikių kaime netoli Bigailių durpyno, išskyrus elektros linijas, daugiau nieko nėra. Jam įrengti reikėtų ne 60, bet dar 40 mln. litų daugiau. Ar tai galite pakartoti žiūrėdamas į akis Liūdynės gyvenvietės žmonėms, kurie keletą dešimtmečių kentėjo sąvartyno dvoką? Likviduotos UAB Sema žlaugtų duobės, kurios skleidė nemalonų kvapą. Veikiančio sąvartyno sanitarinėje zonoje nebegyvena nė vienas žmogus. Visi jie iš 500 m zonos buvo iškelti 1975 metais ir gavo butus Panevėžyje. Dabar nuo artimiausio gyventojo iki numatytos sąvartynui statyti vietos yra per 1500 metrų. Ten yra nelaidus molingas gruntas. Atlikti monitoringo požeminių vandenų stebėjimai rodo, kad daroma aplinkai žala yra minimali. Paskaičiuota, kad iki Panevėžio miesto pirmosios vandenvietės Vyčių kaime iš sąvartyno tarša pasiektų per 50 metų. Naujai ruošiamo sąvartyno dugnas būtų išklotas specialia membrana, kuri neleistų taršai patekti į požeminius vandenis. Kas atsitiktų, jeigu naujasis sąvartynas vis dėlto būtų įrengtas Vareikių kaime? Sąvartyną įrengus ten, iš karto tektų didinti atliekų surinkimo ir utilizavimo tarifą. Tada sumažėtų norinčiųjų įsigyti konteinerius. Šis procesas vangiai vyksta ir Panevėžio mieste, ir rajone. Todėl daugelis stengiasi išpilti šiukšles kur nors į miesto gatvėse stovinčius konteinerius, užuot sudarę sutartį su tokią paslaugą teikiančia įmone. Teiginys, kad šiukšliavežės iš aplinkinių rajonų važiuotų per miestą, keltų triukšmą ir terštų orą, yra mažai kuo pagrįstas. Tokių mašinų per dieną pravažiuotų apie 12-16, jos vyktų Paliūniškio, Senamiesčio ir Pajuostės plento gatvėmis ir tūkstantiniame automobilių sraute kažkokios ypatingos žalos aplinkai nepadarytų. Šiandien daug kalbama apie ekologinę žemdirbystę, tačiau retai užsimenama apie ekologiškai švarų ūkį. Koks jūsų, kaip specialisto, požiūris į šį dalyką? Šios problemos yra glaudžiai susijusios. Jeigu ūkininkas užsiima ekologine žemdirbyste, tai jo ūkis taip pat turi būti prižiūrimas gerai. Kaimo sodyboje nebe naujiena vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Geriau gyvenantieji įsirengia gręžtinius šulinius, pasistato nuotėkų valyklas. O kokį vandenį naudoja sodžiuje? Gyvenvietėse gyvenantys žmonės paprastai geria iš gręžtinių šulinių vandenį. Požeminis vanduo yra pakankamai geras, nors jame viršijamos geležies normos. Šis metalas nei sveikatai, nei gamybai nedaro žalos, tačiau pastovėjęs vanduo rūdija ir tampa netinkamas gaminti maistą ar buityje. Bandoma atsisakyti vandentiekio bokštų, kur vanduo užsistovi, o vandenį tiekti tiesiog vartotojui išvengiant vandens kontakto su oru. Likusi gyventojų dalis geria gerą šachtinių šulinių vandenį. Didžiausia bėda per didelis nitratų kiekis kaimo šulinių vandenyje. Tai sovietinių laikų ūkininkavimo pasekmė, kai maišas trąšų kainavo mažiau nei geras gaidys, ir jos buvo barstomos be saiko. Kita bėda ta, jog patys gyventojai nesilaiko šachtinių šulinių priežiūros taisyklių: laiku neišvalomas dugnas, per arti sandėliuojamas mėšlas, remontuojama technika. Kaip tvarkomos nuotekos kaime? Senos statybos sodybose nuotėkos teka į aplinką bet kur. Naujos statybos sodybose yra nuotėkų surinkimo rezervuarai, iš kur jos išvežamos ir išlaistomos laukuose. Tai nėra geras būdas nuotėkoms tvarkyti, nes ne visada į laukus galima įvažiuoti. Tada jos būna išpilamos pakelėse ar pamiškėse. Kol kas nedaug yra nuotėkų valyklų kaimo sodybose. Manoma, jog tai yra brangūs ir sudėtingi įrengimai. Tačiau taip nėra. Plačiai plinta nuotėkų valyklos, valančios nuotėkas gamtinėmis sąlygomis. Jų kaina siekia 4-5 tūkst. litų. Jeigu sodyboje būna pastatytas nuotėkų surinkimo rezervuaras, tai, jį rekonstravus į septiką, valyklų kaina sumažėja iki 2,5-3 tūkst. litų. Panevėžio krašte jau pastatyta kelios dešimtys tokių valyklų. Dėl mažos nuotėkų valymo savikainos jos atsiperka per septynerius-aštuonerius metus. Už nuotėkų vežiojimą į asenizacijos stotį sodybos savininkui tenka mokėti apie 60 litų per mėnesį arba šešis litus už vieną kubinį metrą, o išvalyti nuotėkas vietinėse nuotėkų valyklose kainuoja 12-15 centų už tokį pat kiekį. Pasidairius po pamiškes ir pakeles, susidaro įspūdis, kad kaime mažokas dėmesys skiriamas atliekų surinkimui. Kodėl taip yra? Šiandien, kai prekės vyniojamos į polietileno plėvelę, o ne į popierių, arba gėrimai pilstomi ne į stiklinę tarą, labai padidėjo aplinkos teršimas polietilenu, plastikais. Galiu pasidžiaugti, jog Panevėžio rajono gyvenvietėse sėkmingai diegiama konteinerinė atliekų surinkimo sistema. Tačiau toks civilizuotas atliekų surinkimas vienkiemiuose dar netaikomas, nes aplankyti toli nuo gerų kelių nutolusias sodybas yra nepigu, o teršėjas mokėti brangiai už teikiamą paslaugą nenori. Atliekų rūšiavimas, žaliųjų atliekų kompostavimas galėtų padėti išspręsti šią problemą, tačiau tam reikia noro ir šiek tiek pinigų. Šiandien net komposto dėžės negausi nusipirkti. Ką būtina keisti, kad į kaimo sodybas plūstelėtų svečių iš užsienio? Tenka įdėti daug pastangų įrodinėjant, kad tik švarioje aplinkoje galima sveikai ir turiningai gyventi. Dar blogiau, kai žemės savininkai dabar lyg ir neatsako už nešvarius, užterštus laukus, miškus ir paupius, o išaiškinti teršėjus ir juos bausti turi gamtos apsaugos inspektoriai. Rūpintis aplinkos apsauga privalo visi gyventojai, tada ir sumažėtų teršėjų. Į mūsų šalį atvyksta turistų iš kitų šalių. Turime juos sutikti susitvarkę taip, kad, pabuvę Lietuvoje, jie vėl norėtų grįžti čia kitais metais. Į gyvenvietes turistai nevažiuoja, juos traukia kaimo turizmo sodybos, kur jų laukia tyra, švari gamta. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Panevėžys
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |