|
Viena valstybė dvi užsienio politikos?
Rasa JUKNEVIČIENĖ
Alternatyvi Lietuvos užsienio politika
yra Rusijos interesas ir siekiamybė
Noriu atkreipti visuomenės dėmesį į naujas tendencijas Lietuvos užsienio politikoje, tiksliau į naujas ir gana pavojingas tendencijas Vyriausybėje jos narių santykiuose su Rusija. Kad tos tendencijos nevirstų alternatyviąja užsienio politika, jaučiame pareigą apie jas kalbėti ir bandyti tai stabdyti.
Iki šiol visose nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėse ministrų laikysena santykiuose su Rusija buvo daugiau ar mažiau solidari. Užsienio reikalų ministerijos koordinuojantis vaidmuo tolydžio stiprėjo, jis buvo ir tebėra įteisintas teisės aktais, Vyriausybės nutarimais, kurie, beje, tebegalioja ir šiai koalicijai. Tokia politika davė neblogų rezultatų. Rusijai nepavyko sutrukdyti mūsų narystės NATO ir ES, o bandymai tą politiką keisti (prisimename įvykius, susijusius su E.Maldeikio kelione į Maskvą, V.Bulovo vizitą pas Danijos ambasadorę dėl Rusijos siūlymų tranzitui į Karaliaučių) patyrė nesėkmes.
Šiandien, Europos Sąjungai tapus Lietuvos vidaus politikos dalimi, Rusija tampa bene svarbiausiu akcentu mūsų užsienio politikos akiratyje. Ši aplinkybė verčia įsidėmėti, kad kaip tik Užsienio reikalų ministerija turėtų būti svarbiausia institucija, formuojanti tos Vyriausybės, kuri yra valdžioje, užsienio politiką. Tuo labiau kad Rusijos laikysena Baltijos valstybių atžvilgiu tampa vis agresyvesnė. Akivaizdu, kad, esant tokiai situacijai, visų Lietuvos valdžių solidari, gerai koordinuota politika Rusijos atžvilgiu ne tik neprarado svarbos, bet yra itin reikalinga.
Deja, skaidrumo ir koordinavimo stokojantis V.Uspaskicho vizitas į Maskvą, K.Prunskienės nesuderinti su Užsienio reikalų ministerija veiksmai, susitikinkant su Kaliningrado srities vadovu, rodo visiškai kitas tendencijas.
Nors V.Uspaskicho vizitas į Rusiją buvo pridengtas viešųjų ryšių triukais (ryškūs tekstai apie tai, kad jis atsisakė brangaus viešbučio už Maskvos mero S.Lužkovo pinigus, kad vežėsi vertėją ir pan.), nors buvo bandoma kurti jo, kaip prolietuviško valstybininko, įvaizdį, tikrieji vizito tikslai taip ir liko neatskleisti. Neaiškūs ir konkretūs vizito rezultatai, bet vienas dalykas yra akivaizdus V.Uspaskichas sudarė sąlygas Maskvai parodyti, kokie Lietuvos politikai jai prie širdies, ir tai yra akivaizdus faktas. Maskvai atrodo, kad tai ir buvo vienas svarbiausių vizito tikslų, tuo labiau kad vizitas vyko ryškiame fone, Lietuvos Prezidentas atsisakė vykti į Maskvą, Rusijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai švelniai pasikalbėjo telefonu, po to sekė pareiškimai.
Noriu atkreipti dėmesį į vieną detalę V.Žirinovskis mitingą Maskvoje, prie Lietuvos ambasados, dėl Lietuvos Prezidento apsisprendimo nevykti į Maskvą surengė gerokai pavėlavęs. Matyt, palaukė, kol iš viešbučio išvyks Viktoras. Neprotestuosi juk prieš savą
Tuo pačiu metu pasirodė dar vienas alternatyvios užsienio politikos ženklas K.Prunskienės susitikimas su Kaliningrado srities vadovu Vladimiru Jegorovu neinformavus Užsienio reikalų ministerijos. Šis žingsnis susilaukė ir viešų Užsienio reikalų ministerijos priekaištų.
Kodėl randasi tokios tendencijos ir ką tai galėtų
reikšti?
1. Koalicija, prieš sudarydama Vyriausybę, nėra sutarusi dėl esminių strateginių valstybės raidos krypčių. Neteko girdėti, kad būtų tartasi, o tuo labiau susitarta, ir dėl vieningos koalicijos partnerių laikysenos atremiant Rusijos akivaizdžias atakas, siekiant susigrąžinti ekonominę, politinę ir kitokią įtaką mūsų krašte.
2. Silpniausia grandis šiuo požiūriu, ieškant solidarumo pačioje Vyriausybėje, politikos Rusijos atžvilgiu, kaip tik abu minėti herojai V. Uspaskichas ir K. Prunskienė, net ir nebandantys slėpti savo prorusiškos orientacijos ir politikos.
3. Gali būti, kad pastarieji įvykiai atskleidžia pirmuosius bandymus formuoti alternatyvią Lietuvos užsienio politiką, kaip tik per šiuos asmenis. Tik ar galima tokią politiką vadinti Lietuvos užsienio politika?
4. Alternatyvi užsienio politika, gimstanti iš pačios Lietuvos Vyriausybės, yra pats didžiausias Rusijos interesas ir siekiamybė. Tai nėra nauja, to buvo siekiama visada, o šiuo metu atsirado gera proga. Veikdama per savo statytinius Vyriausybėje, Rusija įgauna galimybę griauti Lietuvos užsienio politikos solidarumą, kuris, beje, iki šiol apėmė plačius politinius sluoksnius, t.y. vienijo tiek poziciją, tiek ir opoziciją.
Siūlymai
1. Vyriausybė artimiausiu metu turėtų išsamiai apsvarstyti, ar abiejų ministrų veiksmai atitiko galiojančias procedūras. Būtina sustiprinti Užsienio reikalų ministerijos koordinuojantį vaidmenį ministerijų santykiuose su Rusija.
2. Prezidentas, kaip vadovaujanti figūra Lietuvos užsienio politikoje, turėtų būti išsamiai informuojamas apie Lietuvos ministrų vizitus į Rusiją ir apie Rusijos pareigūnų susitikimus su Lietuvos ministrais. Turi būti labai aiškūs tikslai, labai aiškus pokalbio turinys ir labai nuodugniai išanalizuoti vizito rezultatai.
3. Turėtų būti griežta parlamentinė kontrolė. Čia jau Seimo
Užsienio reikalų komiteto priedermė.
Audronius Ažubalis
Kas valstybėje atsako už užsienio politiką?
Pastarieji ministrų savarankiškos užsienio politikos žingsniai iš tiesų kelia nerimą, nes tai nėra tik formalūs tarpžinybinių užsienio svečių vizitų tvarkos pažeidimai, o yra vieningos Lietuvos užsienio politikos vykdymo principų neigimas. Ką reiškia tai, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija, kaip kokia žvalgybinė organizacija, iš neoficialių šaltinių sužino, jog Lietuvoje vieši Karaliaučiaus srities gubernatorius? Nežinoma vizito programa, ji nederinta su diplomatais. O juk žinome, kokia jautri tranzito klausimu Lietuvai yra Karaliaučius sritis. Tai verčia labai rimtai susimąstyti, kur gali nuvesti tokios iniciatyvos.
Kalbant apie V.Uspaskicho vizitą, reikia nusistebėti, kai premjeras A.Brazauskas, atsakydamas į mano paklausimą Seime, Vyriausybės valandoje aiškino, kad V.Uspaskichas vyko į Maskvą dėl Lietuvos ir Rusijos prekybos centrų atidarymo. Po to ūkio ministrą girdėjome sakant, jog jis vyko paspartinti Lietuvos ir Rusijos kultūros centrų statybos pradžios, taip pat dėl naujos lietuvių mokyklos Maskvoje statybos. Kyla klausimas: ar ministras informuoja Premjerą, ko vyksta, ar Premjeras kontroliuoja savo ministrą? Iš šios programos matome, kad visi darbai, kuriuos ministras suminėjo kaip didelius pasiekimus, lietuvių mokyklos statymą, Lietuvos logistikos centro Maskvoje projektavimą, buvo sutarti dar prieš metus tarp savivaldybių Vilniaus ir Maskvos vadovų lygiu. Taigi ko iš tiesų vyko ūkio ministras V.Uspaskichas, taip ir nesužinojome, išskyrus žiniasklaidoje nuskambėjusį pompastišką priėmimą ir gardžius pietus su putpelių kiaušiniais.
Pažvelkime į Seimo ir ministerijų darbo praktiką. Jeigu Seimo narys ar komiteto narys, pirmininkas ar jo pavaduotojas organizuoja vienokią ar kitokią užsienio pareigūnų viešnagę Lietuvoje arba patys rengiasi vykti į užsienį, tokie vizitai rengiami kartu, informuojant Seimo valdybą, kuriai pristatoma vizitų programa ir tikslai. Taip pat kalbama su Užsienio reikalų ministerija ir tik tada pradedama praktiškai realizuoti vizitų programa. Nemanau, kad Seimo nariai, ypač dirbantys užsienio politikos srityje, yra mažiau prityrę negu V.Uspaskichas ar K.Prunskienė.
Būtų labai sunku įsivaizduoti Seimo narių grupę, savavališkai organizuojančią vizitą į Maskvą. Buvo vienas toks atvejis, bet mes žinome, kuo tai baigėsi: tai buvo keturių komunarų vizitas į Baltarusiją palaikyti A.Lukašenkos režimo. Jeigu panašiai bando elgtis ministrai, Premjeras turėtų rimtai susirūpinti kas valstybėje atsako už užsienio politiką?
Parengta pagal kovo 23 dienos spaudos konferenciją
© 2005 "XXI amžius"
|