| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Generolas, visuomenės veikėjas Jono Jurgio Bulotos 150-osioms gimimo metinėms Alfonsas ZUBRECKAS
Jonas Jurgis Bulota gimė 1855 m. balandžio 18 d. Kleivinės kaime, Marijampolės apskrityje, gausioje valstiečio šeimoje. Jis buvo dešimtas vaikas šeimoje. Pradinį mokslą baigė tuomet Igliaukoje veikusioje slaptoje kunigo Miliausko mokykloje. Vėliau siekė mokslų Marijampolės gimnazijoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją 1878 metais J.Bulota pradėjo mokytis Peterburgo medicinos chirurgijos akademijoje, kurią sėkmingai baigė 1883 metais ir gavo veterinarijos gydytojo diplomą. Kadangi akademijoje jis mokėsi kaip stipendininkas, turėjo teisę tęsti gydytojo karjerą kariuomenėje, tačiau šios privilegijos jaunasis gydytojas atsisakė ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Prienuose, kur vertėsi privačia veterinarijos gydytojo praktika. 1884 metais persikėlė gyventi į Vilkaviškį ir pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijos Suvalkų gubernijos valdybos veterinarijos gydytoju prižiūrėdamas Vilkaviškio ir Naumiesčio apskričių gyvulių veterinarinę būklę. Kada J.Bulota buvo paskirtas arklių pirkimo pasienio sargybai ekspertu, gavo diplomatinį užsienio pasą, ir jaunasis veterinarijos gydytojas galėjo keliauti po Mažąją Lietuvą. Turėdamas šią privilegiją, jis pradėjo užsiiminėti knygnešio darbu. Tad ne kartą lankydamasis Tilžėje, naudodamasis proga, nusiųsdavo knygų į Mozūrų pasienio miestelius, o vėliau pargabendavo jas į Lietuvą. Dirbdamas Vilkaviškyje veterinarijos gydytoju, J.Bulota greitai susirado dar vieną bendražygį mokytoją Vincą Palukaitį. Ir veterinarijos gydytojo namai tapo ta vieta, kur nuolatos susitikdavo tuometinės Lietuvos varpininkai ir aušrininkai. Net trejus metus 1890-1893 metais J.Bulota buvo renkamas Varpo-Ūkininko leidimo komiteto nariu, jam priklausė Varpo-Ūkininko leidybos administratoriaus pareigos, nuolat dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, kurie vyko Skardupiuose. Naudodamasis savo tarnybine padėtimi, jis daug padėjo vietos knygnešiams. J.Bulotos gyvulių daktaro vardas (kaip jį vadino vietos gydytojai) ir buvo ta priedanga, kuri leido platinti tuomet draudžiamą lietuvišką spaudą. 1893 metais pasienio apsaugos brigadose buvo įkurti kariniai etatai, ir J.Bulota, kaip uolus katalikas, darbo negavo. Su savo bendražygiais aušrininkais, atšventęs lietuviškos spaudos dešimtmetį, jis paliko Lietuvą ir išvažiavo gyventi bei dirbti į Kišiniovą. Išdirbęs trejus metus Besarabijos muitinės apygardoje Kišiniove, J.Bulota 1896 metais buvo perkeltas į Taliną, pasienio Revelio ir Aneunburgo brigadas, kur dirbo iki 1918 metų. Tiesa, 1913 metais jis išėjo į pensiją, nors dar dirbo laisvai samdomu veterinarijos gydytoju. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. kovo 18 d. veterinarijos gydytojas buvo pašauktas į karinę tarnybą. Kelerius metus ėjo vyr. veterinarijos gydytojo pareigas prie Talino tvirtovės, vėliau buvo paskirtas į 36-ąją artilerijos brigadą, kuri tiesiogiai dalyvavo Dvinsko fronte. Ir tik 1917 metų pabaigoje J.Bulota grįžo į Taliną. Nors ir būdamas toli nuo tėvynės, J.Bulota niekada neužmiršo savo gimtinės. Jo lietuviškai veiklai netrukdė nei žmona latvė, nei augantys vaikai. Ir juos jis auklėjo lietuviška dvasia. Bulotų šeimoje Taline rado prieglobstį iš Mintaujos gimnazijos išvarytas J.Jablonskis, Bulotų šeima nuolat palaikydavo glaudžius ryšius su lietuviais, gyvenančiais Maskvoje ir Peterburge. J.Bulota, ilgus metus gyvendamas Revelyje, caro valdžios nuolat buvo persekiojamas už lietuviškų organizacijų steigimą. Tačiau veterinarijos gydytojas nuolat kūrė slaptas lietuvių draugijas, rengė vakarėlius, vaidinimus. Vykstant karui jis aktyviai ir su užsidegimu dalyvavo pabėgėlių šelpimo veikloje, buvo išrinktas šios draugijos pirmininku. Kada vokiečiai okupavo Estiją, J.Bulota sėkmingai dirbo Talino ligoninės veterinarijos gydytoju. Po ilgų klajonių ir vargų, 1918 metų lapkritį Bulotų šeima sugrįžo į Lietuvą. Jau gruodžio 1 dieną J.Bulota buvo paskirtas dirbti į Žemės ūkio ir valstybės turto veterinarijos skyrių. Kada Lietuvos sostinę Vilnių užėmė lenkai, J.Bulota su šeima persikėlė gyventi į Kauną ir 1919 m. liepos 1 d. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, buvo paskirtas savarankiškos veterinarijos dalies prie Krašto apsaugos ministerijos viršininku. Tų pačių metų lapkritį jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Nuo 1919 iki 1924 metų tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, J.Bulota ėjo įvairias atsakingas pareigas. 1921 metų pradžioje jis buvo paskirtas ypatingų reikalų karininku prie Krašto apsaugos ministro, o metų pabaigoje jau ėjo Maisto dalies viršininko padėjėjo pareigas. 1922 metais J.Bulota vėl sugrįžo į Krašto apsaugos ministeriją ir ėjo ypatingų reikalų karininko pareigas. Dar kurį laiką padirbęs Ūkio ir finansų valdyboje, 1924 m. rugsėjo 16 d. generolas J.Bulota paliko Lietuvos kariuomenę. Tačiau ir išėjęs į atsargą jis nesėdėjo sudėjęs rankų. Dirbo dėstytoju Lietuvos universitete, Medicinos fakulteto Veterinarijos skyriuje ėjo docento pareigas. Kurį laiką buvo Lietuvos atgimimo draugijos pirmininkas. LDK Gedimino ordino tarybos narys. Mirė J.Bulota 1942 m. vasario 6 d. Bulotų kaime (Žiežmarių vlsč.). Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |