|
Mieganti Lietuva
Daug žmonių nuoširdžiai galvoja, kad pavadinimuose slypi esmė. Jie klysta. Esmė slypi turinyje. Jei ant viešosios vietelės durų prikalsime lentelę su pavadinimu laimės buveinė, pasakų kambarėlis ar dar kaip nors gražiai, šios patalpos paskirtis ir specifinis kvapas nesikeis. Nors pavadinimas ir kitas, bet esmė lieka ta pati.
Lietuvos komunistai pavadinimus keitė dažnai. Tačiau nauji vardai nepakeitė komunizmo nusikalstamos ideologijos, nepanaikino kriminalinės praeities. Visi kertiniai akmenys buvo palikti, tik gal pakeitė vietą. Laikai keičiasi, keičiasi formos, bet esmė išlieka. Norint blaiviai suprasti, kam atstovauja premjeras Algirdas Brazauskas ir nauja šventoji karvė valdančioji koalicija (didžioji dalis jos narių buvę komunistų partijos nariai), vertėtų prisiminti neseną praeitį.
Leninas aistringai svajojo apie lengvą ir smagų gyvenimą. Jis niekada nieko per visą savo gyvenimą nedirbo, bet fantastiškai gudriai kurpė pačius baisiausius kriminalinius planus, kuriuos pavadinti banditizmu būtų per švelnu. Gyvendamas Šveicarijoje, jis vos ne kas savaitę rašė verksmingus laiškus motinai ir mąstė, kokiais būdais būtų galima greitai pralobti. Motina sūnui Vladimirui siuntinėjo nemažas perlaidas, o jai mirus, Leninas staiga pajuto nykią tuštumą po savo kojomis ( tiesa, kurį laiką pavargėlį sušelpdavo Krasinas gabus inžinierius, bet turintis profesionalaus nusikaltėlio sielą stambūs bankų apiplėšimai, įskaitant ir milžinišką sumą, kuri buvo pagrobta iš Volgos-Kamos banko jo rankų darbas), kurią mėgino užpildyti svajonėmis apie turtus, nes pats užsidirbti pragyvenimui nemokėjo.
Lenino mokytojas ir auklėtojas žydas Parvusas pats didžiausias avantiūristas, kada nors gyvenęs žemėje skatino Lenino įsisvajojimus ir jau tuomet jam buvo numatęs pagrindinį vaidmenį savo genialiame nusikaltėliškame scenarijuje, nes įžvalgiai suprato, kad niekas nesugebės geriau už Leniną įvykdyti jo plano užgrobti Rusiją ir apiplėšti ją iki paskutinio siūlo, neaplenkiant ir paprastų, dažnai neturtingų piliečių. Paskui, jei aplinkybės klostysis palankiai, jau panaudojant prisiplėštus turtus, nusiaubti visą Europą. Plano smulkmenas iki menkiausių detalių sudėliojo Parvusas, aktyviai talkinamas Lenino. Karas ir stagnacija Vakarų fronte vokiečius siutino ir varė į neviltį. Sąmokslo planas, kurį ant stalo vokiečiams padėjo Parvusas, buvo lyg balzamas ant žaizdos. Leninas, kad ir nenoromis, nes buvo didelis bailys, buvo pasiųstas užplombuotame vagone vykdyti valdžios užgrobimo scenarijaus, o vokiečiai aktyviai talkino tiek milijoninėmis pinigų sumomis, tiek gyvąja jėga, perrengta proletariškomis drapanomis. Viskas pavyko puikiai, ir prasidėjo neregėto banditizmo siautėjimas, kuriam profesionaliai vadovavo Leninas ir jo pakalikai, tokie kaip Krasinas, Andronikovas, Dzeržinskis, Zinovjevas ir daugelis kitų. Rusija buvo plėšiama be jokio gailesčio. Leninas mėgo kartoti, kad proletariatas neturi tėvynės ir į Rusiją man nusispjauti!. Labai dažnai pavartodavo ir stipresnius žodelius. Pagrindinis ir vienintelis tikslas buvo auksas ir valdžia. Plėšiant ir žudant, kūrėsi ir nomenklatūrinė piramidė, kuri išlaikė visus savo kontūrus ir požymius iki šių dienų.
Galima save teisinti, išsisukinėti, apsimesti net kvaileliu, bet tiesa yra labai paprasta: visi tie žmonės, kurie kada nors priklausė komunistinės nomenklatūros piramidei, visi tie žmonės sąmoningai ir laisva valia vykdė pačius juodžiausius darbus ir jų sąžinę slegia milijonai nekaltų aukų ir protu nesuvokiami pasakiški turtai, kuriuos jie tarp savęs proporcingai dalijosi, priklausomai nuo padėties piramidėje. Melas, išdavystės, neturėjimas jokio kilnaus idealo, nesiskaitymas su žmogaus gyvybe ir jo siela, nepasotinamas ir besaikis turto troškimas, polinkis į nesveiką ištvirkavimą komunisto moralinio kodekso pagrindiniai punktai. Priklausymas piramidei, žinojimas, kad esi dalis tos baisios nusikalstamos organizacijos, leisdavo atsikratyti nevisavertiškumo komplekso, pasijusti galingam ir svariam. Mintis, kad visa tai gali sugriūti, kėlė baimę ir neviltį.
Ne taip seniai, kai Lietuva vadavosi iš sovietinio imperializmo, ne kuris nors kitas, bet Algirdas Brazauskas iš kiekvienos tribūnos skausmingai šaukė apie tai, kad žmonės turėtų gerai pagalvoti, jog be Sovietų Sąjungos, be sovietų valdžios mūsų laukia juoda pražūtis. Suverenitetui Sąjungos ribose taip, nepriklausomybei ne!
Kiek vėliau ne kas kitas, o A.Brazauskas dėjo visas pastangas, kad tuometė Aukščiausioji Taryba nepaskelbtų Nepriklausomybės atkūrimo akto. Nepavykus užimti Tarybos pirmininko kėdės, kuri būtų leidusi šiuo mums šventu dalyku manipuliuoti, mėgino sukelti sąmyšį ir pradėjo aktyvią propagandą, grindžiamą melu ir šmeižtu. A.Juozaičio, komunistų ruporo, paleistas marazmas įvyko istorinė klaida buvo valkiojamas kairiojoje spaudoje ir per visus komunistų sambūrius. Taip buvo pradėtas melagingas mitas apie A.Brazauską, ir tęsiasi iki šiol.
V.Landsbergis komunistui Brazauskui pasiūlė pavaduotojo postą. Šis, iškėlęs raudoną nosį, atsisakė. Bet paskui, gavęs iš M.Gorbačiovo aiškius ir konkrečius nurodymus veikti, jau nesispyriodamas sutiko su K.Prunskienės siūloma Premjero pavaduotojo vieta. Kova už sovietų valdžią užvirė iš naujo. A.Brazauskas, kai Rusija paskelbė ekonominę blokadą, kiekvieną mielą savaitę varė propagandą apie greitą Lietuvos žlugimą, jei nebus suspenduotas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Jam antrino ir ministrė pirmininkė K.Prunskienė.
Negailint jėgų, buvo aukštinama ir ginama okupacinė armija bei begėdiškai meluojama apie Lietuvos sunaikinimą, negebėjimą gintis nuo priešų, jei ši armija paliks Lietuvos žemę. Kokie šios armijos tikslai ir ką nuo ko ji gina, greitai akivaizdžiai parodė Sausio įvykiai. Galima būtų ilgai vardyti A.Brazausko klastą ir kasdienį melą, kuris buvo kemšamas į pasimetusio lietuvio galvą. Bet grįžkime į šias dienas.
Ukrainoje vyko kažkas panašaus, kas buvo Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Demokratinės jėgos kovoja už savo ateitį, ir jas nedviprasmiškai palaiko daugelis Europos valstybių, taip pat Jungtinės Amerikos Valstijos. Ukrainiečiams pabodo virš jų tėvynės iškeltas Rusijos kumštis, kurį laižė V.Janukovičius ir panašūs į jį. O ką Lietuva? Premjeras A.Brazauskas arba tylėjo, arba pasipiktinęs dėstė visokius niekus apie tai, kad jokiais būdais nevalia kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Kad Rusija nepadoriai kišosi viskas gerai. Iš kur tokia pozicija? Yra toks posakis: Varnas varnui akies nekerta. Nereikia pamiršti, kad A.Brazauskas, V.Janukovičius, A.Lukašenka, V.Putinas to pačio klano kraujo broliai, tos pačios piramidės ilgamečiai gyventojai, ir, nors pasikeitė daug kas, esmė išliko nepakitusi.
A.Brazausko partijos trys senbuviai, trys Seimo nariai, tai yra oficialūs asmenys, lankė Baltarusiją ir reiškė savo meilę bei susižavėjimą totalitarizmo bastionui ir jo komendantui A.Lukašenkai. Padorumo nepraradę žmonės pašiurpo ir naiviai tikėjo, kad šie veikėjai bus pašalinti iš Socialdemokratų partijos arba bent jau griežtai nubausti. Tačiau komunistų arba socialdemokratų skirtumo čia jokio nėra vyriausiasis ideologas G.Kirkilas pareiškė, kad partija laikosi demokratinių principų, o jos nariai gali turėti savo nuomonę ir ją reikšti laisvai bei netrukdomai. Įdomi pozicija. Tai kodėl kai keli partijos nariai suabejojo koalicijos su Darbo partija padorumu ir tikslingumu, visi demokratiniai principai išnyko, o A.Brazauskas grūmojo kumščiu ir aiškino, kad tokiems atskalūnams partijoje ne vieta? Vienam net tuojau pat liepė nešdintis iš salės arba muštis į krūtinę ir viešai atsiprašyti.
Jei kas skaitė Lenino rašliavą, turėjo stebėtis prieštaravimų gausybe. Kitaip tariant, akivaizdžiu melu. Jis niekada ir neslėpė, kad meluoti ne tik galima, bet yra būtina, o melo turinį lemia aplinkybės. Todėl nereikia stebėtis, kad A.Brazauskas laikosi savo dvasinio mokytojo nurodymų ir be jokios gėdos gali prieš rinkimus dievagotis, jog su Darbo partija jokio bendradarbiavimo nebus ir negali būti, o po rinkimų ima kalbėti priešingai. Tiems, kurie išdrįso prabilti apie A.Brazausko melą, grasinimai ir gąsdinimai bausmėmis.
Kas bus toliau? Didelio proto čia nereikia. A.Brazauskas ir dabartinė koalicija yra susidomėjusi Europos Sąjunga tik vienu aspektu milijardai, kurie ateis į Lietuvą, privalo nusėsti komunistinio klano skryniose. Ir tai bus padaryta taip profesionaliai, kad nė šuo nesulos. Šių žmonių rankos ištiestos į Vakarus, o akys viltingai žiūri į Rytus. Nežinia, kas bus po ketverių metų, kai nauji Seimo nariai graibstysis už galvos ir nežinos nuo ko pradėti, nes pradėti teks nuo nulio. Riebūs piramidės gyventojai šypsosis ir lauks palankios minutės, kai skurdas ir neišsipildžiusios svajonės palaidos gležnus tikėjimo daigus ir viltingai bus pasisukta į Rytus, kur gražiai keroja visi dar Lenino pasodinti komunistiniai sodinukai. Lietuvos komunistai Rusiją myli iki skausmo ten jų tikrasis lopšys ir dvasinės šaknys. V.Putinas į sąjungos atkūrimą deda daug vilčių, o kad jis to siekia, pakanka nors paviršutiniškai paanalizuoti Rusijos užsienio ir vidaus politiką, ir viskas bus suprantama. V.Putinas yra pasakęs, kad didžiausia tragedija, kuri tik galėjo atsitikti, buvo Sovietų Sąjungos žlugimas. Taigi jis dės visas pastangas, kad kažkas panašu į tai būtų atkurta.
A.Brazausko komunistai niekada nepasmerkė ir neatsižadėjo nei savo ideologijos, nei kruvinų darbų. Jei kas mėgindavo apie tai užsiminti, būdavo atsimušama jau juokinga Stalino asmenybės korta ir tuoj pat pradedama dėstyti, kad Lietuvos komunistai buvo vienintelė jėga, kuri padėjo Lietuvai ištverti okupacijos negandas ir vėliau atvedė Lietuvą į naujai atkurtą nepriklausomybę. Jei kas tuo abejoja, pasiskaitykite A.Brazausko rašinius.
Į nepriklausomybę, reikia suprasti, vedė ir visi Lietuvos stribai, kurių rankos permirkusios krauju, kurie dabar gauna, kaip atlygį, nemažas pensijas ir atvirai tyčiojasi iš savo gyvastį dėl laisvės aukojusių ir paaukojusių žmonių. Stribas V.Petkevičius net viešai pasidžiaugia: Tokius kaip tu aš šaudžiau!
O visoje Lietuvoje beveik tyla. Lietuva saldžiai miega. Ar prabus? Jei prabus, ar nebus per vėlu?
Gintautas GENYS
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|