|
Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui
Uždangai leidžiantis
Petras KATINAS
Istorikai vėl traukia iš stalčių ir spintų memuarus, senas nuotraukas ir kino kadrus, atgaivindami Antrojo pasaulinio karo baisumus. Vėl pradėta plačiai kalbėti, ar iš tiesų anglų ir amerikiečių aviacijai reikėjo masiškai bombarduoti Vokietijos miestus, tuo neva priartinant pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Šiomis dienomis Vokietijos ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje buvo paskelbti naujausi duomenys apie tų masinių bombardavimų aukas ir sugriovimus. Pažymima, kad Vokietijoje nuo bombardavimų žuvo beveik pusantro milijono taikių gyventojų. Palyginti: Prancūzijoje 59 tūkst. žuvusių ir sužeistų. Didžioji jų dauguma nuo britų ir amerikiečių bombų. Anglijoje 60,5 tūkst. žmonių, įskaitant vokiečių reaktyvinių sviedinių Fau aukas.
Jei suskaičiuotume Vokietijos miestus, kuriuose sunaikinta daugiau kaip 50 proc. pastatų, sąrašas būtų labai ilgas. Štai keli baisūs skaičiai, rodantys, kiek procentų Vokietijos miestų teritorijų buvo nušluota nuo žemės paviršiaus:
Liudvigshafenas, Vormfas 50 proc., Hanoveris, Bremenas, Niurnbergas, Bochumas 51 proc., Darmštadtas, Esenas 52 proc., Kochemas 53 proc., Hamburgas, Maincas 54 proc., Nekarzulmas 55 proc., Achenas, Miunsteris 56 proc., Erkelencas 60 proc., Vilhelmshatenas, Koblencas 63 proc., Kelnas, Bingerbriukas 64 proc., Dortmundas 65 proc., Krailshaimas 66 proc., Hisenas 67 proc., Hanau, Kaselis 68 proc., Altenkirchenas 70 proc., Geilenkirchenas 72 proc., Donauvertas 74 proc., Remagenas, Viurcburgas 75 proc., Emdenas 78 proc., Priumas, Vezelis 80 proc., Ksantenas, Ciulpichas 85 proc., Emerichas 91 proc., Julichas 97 proc.
Griuvėsiai sudarė daugiau nei 400 milijonų kubinių metrų. Visiškai sunaikinti 495 architektūros paminklai, 620 sugriauti taip, kad jų nebuvo galima atstatyti.
Beje, 1944 metais, nepaisant pralaimėjimų fronte, Vokietijos pramonės bendrasis produktas dar tebeaugo. Todėl sąjungininkai ėmė ieškoti būdų augimui sustabdyti. Ir toks būdas buvo rastas. Nuspręsta pirmiausia bombarduoti transporto sistemas ir degalų gamyklas. Deja, nuo 1944 metų sąjungininkų bombardavimai strateginiai buvo neilgai. Ir kažkaip liko nepastebėta nedidelio Eseno miestelio tragedija. Paskutinę 1944 metų rugsėjo dieną dėl blogo oro amerikiečių bombonešiai nesugebėjo pasiekti vienos numatytos bombarduoti karinės gamyklos. Grįždami su bombų kroviniu, pro debesų properšą pastebėjo apačioje nedidelį miestą. Tad negi grįši su visomis bombomis į bazę? Todėl ir numetė bombas ant jo. Bombos nukrito ant dviejų mokyklų. Tuomet akimirksniu žuvo pusė Eseno vaikų. Be to, baigiantis 1944 metams, Vokietijos geležinkelio transportas dėl atakų buvo praktiškai paralyžiuotas. Sintetinio kuro gamyba, gegužę buvusi 316 tūkst. tonų, rugsėjį nukrito iki 17 tūkst. tonų.
Todėl 1944 metų rudenį anglų ir amerikiečių armija susidūrė su nelauktomis problemomis. Sunkiųjų bombonešių ir priedangos naikintuvų buvo prigaminta tokia daugybė, kad jiems nebeužteko taikinių. Bet negi sėdėsi be darbo? Todėl imta šluoti nuo žemės vokiečių miestus. Tad iš 955044 tūkst. bombų, numestų Vokietijoje, 430747 tūkst. krito ant vokiečių miestų. JAV karinių oro pajėgų generolas Frederikas Andersonas taip paaiškino tų bombardavimų tikslą: Atsiminimai apie sugriautą ir sunaikintą Vokietiją bus tėvų perduodami sūnams, sūnūs perduos juos vaikaičiams. Tai ir bus geriausia garantija, kad Vokietija daugiau niekada nebandys sukelti naujų karų.
Po karo buvo sudaryta ypatingoji valstybių nugalėtojų komisija, kuri iškart po Vokietijos kapituliacijos turėjo ištirti bombardavimų rezultatus vietose. Dėl pramonės ir karinių objektų viskas buvo aišku. O štai Vokietijos miestų ir kaimų likimas komisijos nariams sukėlė tikrą šoką. Viso to nebuvo galima paslėpti nuo Vakarų šalių visuomenės. Didžiojoje Britanijoje kilo didžiulė protestų banga. Daugelis reikalavo perduoti teismui šių bombardavimų organizatorius, netgi patį Vinstoną Čerčilį. Tačiau labai greitai triukšmas nutilo, nes nugalėtojai buvo perdėm užsiėmę naujomis Europos ir pasaulio dalybomis. Jau vėliau Didžiosios Britanijos aviacijos maršalas Robertas Sounbis pareiškė: Niekas negali paneigti, kad Drezdeno ir kitų Vokietijos miestų bombardavimas buvo didžiulė tragedija. Tai buvo baisi nelaimė, deja, kokios atsitinka karo metu, susidarius tam tikroms aplinkybėms. Tie, kurie sankcionavo šiuos antskrydžius, tai darė ne iš pykčio ar įgimto savo žiaurumo, nors visai galimas dalykas, kad jie buvo pernelyg nutolę nuo rūsčios karo metų veiksmų realybės, kad suvoktų neregėtą šių karo pabaigos bombardavimų griaunamąją jėgą ir padarinius. O tie padariniai buvo baisūs. Neatsitiktinai, specialistų vertinimu, Drezdeno, Niurnbergo bombardavimus galima palyginti su Hirosimos ir Nagasakio atominiais bombardavimais.
© 2005 "XXI amžius"
|