Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Švietimas
Ūkis
Žvilgsnis
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Svarus Popiežiaus mokymas apie Bažnyčios ir valstybės santykius

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II Lurde

1905 metų įstatymas buvo „skaudus ir traumuojantis“

Tuo metu, kai pasaulis buvo sutelkęs dėmesį į popiežiaus Jono Pauliaus II sveikatos būklę, negalima pamiršti, kad Šventasis Tėvas paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis intensyviai dirbo, ir jo paskelbti dokumentai yra ne mažesnės vertės nei ankstesnieji. Ypač tai pasakytina apie aktualų Bažnyčios ir valstybės santykių klausimą nagrinėjantį Popiežiaus laišką Prancūzijos vyskupams, skirtą šiemet minimoms garsiojo valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymo 100-osioms metinėms.

Vasario 11 dienos laiške, adresuotame Prancūzijos episkopato vadovui Bordo arkivyskupui Žanui Pjerui Rikarui, apžvelgiama praėjusio amžiaus religijos ir viešojo gyvenimo saitų istorija, pabrėžiant dialogo tarp pilietinių ir religinių vadovų svarbą bendrojo gėrio reikalui, kartu rodant pagarbą kiekvienos pusės identitetui. Gausiai cituodamas savo ir Bažnyčios dokumentus, ypač II Vatikano Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et spes“, popiežius Jonas Paulius II teigia, kad „teisėtas ir sveikas“ Bažnyčios bei valstybės atskyrimas garantuoja kiekvieno asmens teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą ir galimybę ginti jo vertybes socialiniame gyvenime bei įstatymuose. Tačiau radikalus atskyrimas iš viešosios erdvės pašalinant vertybes kelia pavojų tvarkai ir ramybei visuomenėje bei skatina laicistinį fanatizmą.

Savo laiške Šventasis Tėvas pripažino, kad tiek 1905 metų „atskyrimo įstatymo“ priėmimas, kuris pakeitė dar 1804 metais imperatoriaus Napoleono valdymo laikotarpiu sudarytą Šventojo Sosto ir Prancūzijos konkordatą, tiek ir jo praktinis įgyvendinimas buvo „skaudus ir traumuojantis“ Prancūzijos Katalikų Bažnyčiai, kuriai priklauso didžioji dalis šalies gyventojų. Šis įstatymas buvo nuo XIX amžiaus paskutinių dešimtmečių Prancūzijos vyriausybės vertos aiškios antiklerikalinės politikos („le clericalisme c'est l'enemi“) pasekmė. Jai taip pat turėjo įtakos tuo laikotarpiu suaktyvėjusių masonų ložių veikla, kurios neretai buvo priešiškos pačiai Dievo idėjai ir tuo labiau viešai religingumo saviraiškai valstybės gyvenime. Prancūzijos valdantys politiniai sluoksniai tokį nusistatymą taip pat grindė dalies dvasininkų palankumu monarchistinėms partijoms.

Žmogaus prigimtinės religinės plotmės sumenkinimas

Vadovaudamasi 1905 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusiu įstatymu valstybė konfiskavo bažnytinę nuosavybę, taip pat „už mokesčių mokėtojų pinigus“ statytus maldos namus ir katedras, uždraudė religijos dėstymą valstybinėse švietimo įstaigose, nutraukė medicinos institucijų pastoraciją, sustabdė visą valstybinio biudžeto finansinę paramą Bažnyčiai. Prievartinis ligoninėse slaugėmis dirbusių vienuolių pakeitimas pasaulietėmis, vyskupų išvarymas iš jų rezidencijų, bažnyčių uždarytų durų laužymas naudojant karines pajėgas, valstybės pareigūnų vykdomas tabernakulių atrakinėjimas inventorizuojant bažnytinį turtą, Šventojo Sosto atstovų išsiuntimas sukėlė didelį tikinčiųjų pasipiktinimą tiek Prancūzijoje, tiek ir kitose valstybėse.

Vertindamas tuomet susidariusią padėtį popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad nors tikėjimo išpažinimo laisvė formaliai išliko, tačiau „religinis faktorius buvo nustumtas į privačią sferą ir atsisakyta pripažinti religinio gyvenimo bei Bažnyčios vietą visuomenėje“. Taip visa prigimtinė žmogiškosios būties religinė plotmė buvo susiaurinta iki „asmeninio sentimento“, neatsižvelgiant nei į jo socialinę, nei į dvasinę reikšmę. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad nuo XX a. trečiojo dešimtmečio padėtis iš dalies buvo taisoma naujais įstatyminiais aktais, pripažįstant Bažnyčios hierarchinę sandarą, sudarant naujus susitarimus su Šventuoju Sostu, tačiau radikalaus sekuliarizmo nuostatos, kaip ir pats 1905 metų „atskyrimo įstatymas“ liko galioti iki šiol. Būtent vadovaudamasi juo Prancūzija blokavo nuorodas į europinės civilizacijos krikščioniškąsias šaknis įtvirtinimą naujojoje Europos Sąjungos Konstitucijoje. Tuo pagrindu praėjusiais 2004 metais Prancūzijoje įsigaliojo prieštaringas įstatymas, draudžiantis religinių simbolių laikymą švietimo įstaigose.

Bažnyčia pritaria „sveikam sekuliarizmui“

Analizuodamas dabartinius valstybės ir Bažnyčios santykius Prancūzijoje, popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad teisingai suprastas sekuliarumo principas yra iškeliamas ir katalikų socialiniame mokyme, kuris remiasi Kristaus paraginimu: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Jis priminė, kad ir II Vatikano Susirinkimas aiškiai nurodė, kad žemiškųjų reikalų administravimas nėra Bažnyčios pašaukimas ir kad „Bažnyčia savo uždavinio bei kompetencijos srityje negali būti tapatinama su politine bendruomene“. Kita vertus, kadangi Bažnyčios ir valstybės tarnavimo žmonėms tikslas yra vienas – bendrasis gėris, todėl turi vykti jų abiejų geranoriškas dialogas bei bendradarbiavimas.

Ir šis bendradarbiavimas, pasak Šventojo Tėvo, turi vykti ne tik aukščiausių Bažnyčios ir valstybės vadovų lygmeniu, bet taip pat ir vietiniu savivaldybių bei regionų lygmeniu, kur taip pat turi būti geranoriškai atsižvelgta į kunigų poziciją. Popiežius priminė vyskupams, kad jie nuolat ragintų tikinčiuosius pasauliečius kuo aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime, tuo prisidedant prie savo brolių ir seserų gerovės. Šią pareigą katalikams suteikia jų turimas valstybės piliečių ir savo tautos narių statusas.

Priminęs daugelio Prancūzijos žymių XX amžiaus katalikų veikėjų – politikų, teologų, rašytojų, mokslininkų – pavardes, Jonas Paulius II pažymėjo, kad jie stipriai veikė ne tik šalies, bet ir visos Europos visuomeninį gyvenimą. Naujosios kartos prancūzai katalikai įpareigoti žengti šių pirmtakų pėdomis, taip pat ir kurti naująją Europą. „Mes negalime užmiršti svarbaus krikščioniškųjų vertybių vaidmens kuriant Europą ir žemyno žmonių gyvenimui, – rašė Šventasis Tėvas. – Krikščionybė didžiąja dalimi suformavo Europos bruožus. Ir šių dienų žmonės privalo kurti europinę visuomenę ant tų vertybių, kurios vyravo, kai ji gimė, ir kurios yra dalis jos brangaus paveldo“. Kad tikintieji patikimai vykdytų šią misiją, jie turi būti vertybių liudytojais ne tik žodžiais, bet ir darbais, tai yra asmeniniame gyvenime vadovautis tais moraliniais ir dvasiniais principais, kuriuos siūlo kitiems.

Vyskupai neturi vengti viešųjų debatų

Šis krikščionių liudijimas ir dalyvavimas viešojoje veikloje, pasiremiant savo įsitikinimais, tuo labiau svarbus dabar, kai Prancūzijoje ir visame Vakarų pasaulyje juntama vertybinė krizė ir vilties stygius. Taip yra todėl, nes šiuolaikinėse visuomenėse „dažnai siūlomas vienpusiškas gyvenimas, gyvenimas, grindžiamas materialine gerove, kuris nepajėgus parodyti to gyvenimo prasmės arba suteikti fundamentalių vertybių, kurios būtinos laisvam ir atsakingam pasirinkimui to, kuris yra tikrasis džiaugsmo ir laimės šaltinis“. Bažnyčia analizuoja šią situaciją ir siūlo tikintiesiems per aktyvią dvasinę ir bažnytinę veiklą, religinę praktiką semtis jėgų dalyvavimui valstybės gyvenime, suteikiant jam atsinaujinimo impulsą bei vilties savo meto žmonėms.

Kreipdamasis į Prancūzijos vyskupus Šventasis Tėvas priminė, kad jie patys nevengtų reguliariai dalyvauti viešuose debatuose, kada svarstomi svarbūs tėvynei ir Bažnyčiai socialiniai klausimai, Bažnyčia taip pat turi užimti savo reikšmingą vietą tose visuomeninio gyvenimo plotmėse, kurios susijusios su ypač reikšmingomis žmogiškosios egzistencijos bei auklėjimo problemomis. Čia Jonas Paulius II pirmiausia kalbėjo apie sielovadinį darbą sveikatos apsaugoje, suteikiant reikiamą dvasinę paramą tiek ligoniams, tiek medicinos personalui. Kita svarbi Bažnyčios visuomeninio darbo sritis yra švietimo sektorius, nes „yra svarbu atverti jaunam žmogui moralines ir dvasines jo gyvenimo plotmes“, kad jis galėtų vystyti savąją asmenybę. Prancūzijos katalikiškose mokyklose mokosi beveik pusė šalies moksleivių, tačiau valstybinėse švietimo įstaigose religinis mokymas iki šiol draudžiamas.

Baigdamas savo laišką Prancūzijos vyskupams popiežius Jonas Paulius II kviečia juos, taip pat ir visus dvasininkus bei prancūzų katalikus „ieškoti Eucharistijoje stiprybės atnaujintam autentiškų ir moralinių vertybių liudijimui, siekimui pasitikinčio dialogo ir nuoširdaus bendradarbiavimo su kiekvienu pilietinės visuomenės nariu ir atsidavimui visų tarnystei“. Jis sakė, kad būtų klaidinga manyti, jog Bažnyčios skatinamas katalikų visuomenės veikėjų ar jų grupių bei organizacijų viešas pasirėmimas savuoju tikėjimu „kokiu nors būdu sumenkina valstybės ar pilietinių institucijų teisėtą autonomiją arba net gali sukelti netoleranciją“.

Ispanijos socialistų vyriausybė prieš gyvybės kultūrą

Panašiai Bažnyčios skirtingą nusistatymą dėl dar popiežiaus Pijaus XII apibrėžto „sveiko sekuliarumo“ ir nepriimtino „ideologinio sekuliarizmo“, teigiančio priešišką pilietinių institucijų ir religijos atskyrimą, Šventasis Tėvas priminė ir per sausio pabaigoje įvykusį savo susitikimą su Ispanijos katalikų vyskupais, atvykusiais į Romą kas penkeri metai privalomam vizitui „ad limina apostolorum“. Jo susirūpinimas dėl padėties toje tradicinėje katalikiškoje valstybėje – 94 proc. ispanų skelbiasi esantys katalikai – yra visiškai suprantamas tiek dėl spartaus ten vykstančio sekuliarizacijos proceso, tiek dėl prieš metus į valdžią atėjusių socialistų vyriausybės veiksmų, bandant priimti įstatymus, prieštaraujančius krikščioniškoms „gyvybės kultūros nuostatoms“.

Pastaruoju metu socialisto premjero Chozės Luiso Rodrigeso Sapatero vadovaujama vyriausybė legalizavo žmogaus embrionų mokslinį tyrimą, taip pat ir vadinamąjį „terapinį“ jų klonavimą, rengiasi įstatymiškai įteisinti homoseksualų santuokas, toliau liberalizuoti abortų ir skyrybų įstatymus. Taip pat didelį Ispanijos Bažnyčios ir visos visuomenės susirūpinimą sukėlė šalies socialistų vyriausybės siekis sumenkinti religinio švietimo statusą valstybinėse mokyklose, padarant jį nereikšmingu fakultatyviniu objektu, kas prieštarautų Ispanijos ir Šventojo Sosto konkordatinei sutarčiai. Reikalaudami, kad būtų išsaugotas akademinis pripažinimas religiniam mokymui, per trumpą laiką Ispanijos katalikų tėvų organizacijos surinko daugiau kaip tris milijonus parašų.

Susitikime su Ispanijos vyskupais popiežius Jonas Paulius II pritarė šalies katalikų bendruomenių pasipriešinimui valdžios siekiams nutildyti Katalikų Bažnyčią ir išstumti krikščioniškąjį tikėjimą iš politinio ir socialinio gyvenimo. „Paremti savo vyskupų, Ispanijos katalikai turi pateikti viešą ir patikimą liudijimą gindami žmogiškąją gyvybę visuose jos vystymosi tarpsniuose, religinį švietimą, tradicinę santuoką ir šeimą“, – sakė Šventasis Tėvas.

Ideologinis sekuliarizmas kelia grėsmę religijos laisvei

Kalbėdamas Ispanijos vyskupams Popiežius pabrėžė, kad jų šalis turi „gilias krikščioniškas šaknis. Tikėjimas į Kristų ir priklausymas Bažnyčiai visada buvo ispanų gyvenimo ir istorijos dalis“, daugelį šimtmečių įkvėpė jų didžiosios kultūros pasiekimus. Tačiau dabar į šią visuomeninę aplinką skverbiasi naujas mentalitetas, „įkvėptas sekuliaristinės ideologijos“, kuris netgi demokratijos sąlygomis gali sudaryti aplinkybes „daugiau ar mažiau sąmoningu būdu religijos laisvės apribojimui“. Tai labai svarbi popiežiaus Jono Pauliaus II pastaba, kuri yra pakartota kituose jo pasisakymuose bei naujuose Bažnyčios dokumentuose: „dogmatinio sekuliarizmo“ ideologijos įsivyravimas XXI a. pradžios Vakarų visuomenėje nustumiant tikėjimą į privačią sferą bei suvaržant jo viešą saviraišką iš esmės reiškia žmogaus pagrindinės religijos laivės paneigimą.

„Teisinga religijos laisvės koncepcija yra nesuderinama su ta ideologija, kuri kartais pristatoma kaip vienintelis racionalumo balsas. Religijos laisvė negali būti suvaržyta neatimant iš žmogaus to, kas jam yra fundamentalu“, – pabrėžė popiežius Jonas Paulius II. Jis taip pat pastebėjo, kad antireliginis sekuliarizmas iš esmės yra svetimas reiškinys krikščioniškai ispanų tautos kultūros tradicijai, todėl pastangos sumenkinti tikėjimą liks bevaisės. Vis dėlto Bažnyčia negali nematyti, kad jaunajai kartai turi įtakos religinis indiferentizmas, krikščioniškos tradicijos su jos turtingu dvasiniu paveldu ignoravimas ir pasidavimas „moralinio permisyvumo vilionėms“.

Šventasis Tėvas pripažino, jog visa tai iškelia naujus iššūkius Bažnyčios pastoracinei veiklai, jos santykiams su viešosiomis institucijomis. „Reikia stengtis, kad Viešpaties buvimas tarp šių dienų vyrų ir moterų būtų labiau juntamas per pastoracinių projektų vykdymą, kurie būtų pritaikyti naujoms sąlygoms“, – aiškino Popiežius vyskupams. Tačiau prioritetais ir toliau turi likti integralus religinis švietimas, vykdomas „nuo mokymosi pradžios“, ir tikinčiųjų raginimas reguliariai dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, kas turi būti suvokta ne tik kaip pareiga, bet ir kaip „reikalavimas, giliai įsišaknijęs kiekvieno krikščionio gyvenime“.

© 2005 "XXI amžius"