|
Aukštuomenė? Elitas? Nomenklatūra?
Valdas KILPYS
Šio rašinio pavadinimas neatsitiktinis. Pastaruoju metu
Lietuvoje pasirodė nemažai svarstymų šia tema. Jei prieš runkelių
termino įvedimą viešumon elito problematiką nagrinėjo daugiausia
akademinių sluoksnių atstovai, tai po jo ši problema visu aštrumu
atsiskleidė ir šalies žiniasklaidoje.
Tad šis straipsnis tebūnie suprastas kaip dar vienas bandymas
aptarti tą visuomenės sluoksnį, kuris gali būti įvardijamas visais
trimis pavadinime esančiais žodžiais. Kita vertus, pagrindinis dėmesys
bus kreipiamas į vadinamąją politinę nomenklatūrą, nes kokybiškos
elito studijos nėra pagrindinis šio straipsnio tikslas. Elito sąvoka
mums svarbi tik kaip dar vienas nomenklatūros veidas.
Asociatyvinis metodas
Kaip pradinis tyrimo atskaitos taškas asociatyvinis metodas gali būti labai parankus. Tuo būdu įmanoma gana aiškiai atskirti ir apibūdinti aukštuomenės, elito ar nomenklatūros prasminius laukus.
Aukštuomenės sąvoka gyvuoja bene seniausiai. Tai pati
bendriausia apibrėžtis, kurios pagalba įmanoma nusakyti visus tuos,
kurie turi įtaką realiame visuomenės gyvenime. Tai nėra vien politinė
įtaka, todėl ši sąvoka yra labai talpi: nuo spalvotų žurnalų herojų
iki politikos šulų.
Dar vienas aspektas, ateinantis į galvą kalbant apie aukštuomenę, yra tam tikras aristokratiškumas. Šia prasme kiekvienas nomenklatūrininkas turėtų labai apsidžiaugti pavadintas aukštuomenės nariu. Tiesiog tai turi tam tikrą teigiamą prasminį akcentą. O tai politikui, žinoma, svarbiausia.
Tačiau nomenklatūrininko buvimas aukštuomenėje gali turėti ir ne visai jam pageidaujamų pasekmių. Kadangi Lietuvoje nėra aristokratų tikrąja, europine prasme (paveldimumas, titulai, istorinė atmintis), tai politiko noras sukiotis tarp šio sluoksnio rinkėjų gali būti suprastas kaip tam tikra arogancijos galimybė.
Galiausiai kelia abejonių ir pats aukštuomenės egzistavimas Lietuvoje. Besaikis kai kurių visuomenės narių noras būti aukštuomenėje diskredituoja šį sluoksnį. Bene esminis atributas, kuris turėtų būti neatsiejama aukštuomenės nario dalis, yra inteligencija. Tačiau realiai ši asmens sąvybė yra tapusi gana reta tarp viešumoje besisukinėjančių asmenų.
Elitas jau nėra tokia plati sąvoka. Tai gerokai modernesnis
terminas, vartojamas dažniausiai intelektualų sluoksniuose. (Kas
yra tas intelektualas, plačiau neaptarinėsime. Tai atskiro straipsnio
tema. Pasakysiu tik tiek, kad intelektualas nebūtinai yra inteligentas.)
Kadangi pastaruoju metu ši sąvoka tapo gana populiari, tai įmanoma
visai nesunkiai išskirti kelias elito rūšis: politikos, verslo,
pramogų, sporto, meno kūrėjų ir t.t. Galima net daryti prielaidą,
kad savo elitą turi kiekviena žmogaus veiklos sritis. Šia prasme
politikui taip pat naudinga būti politikos elito dalimi, nes tai
iškart didina jo vertę, nesuteikdama jokių negatyvių asociacijų
rinkėjams. Elitiškumas tampa vos ne profesionalumo atitikmeniu.
Nomenklatūros anatomija nėra paprasta. Džeimsas Maselas
knygoje Valdančiosios klasės mitas pateikė plačiai žinomą trijų
S formulę. Jos esmę sudaro trys žodžiai: sąmonė susitelkimas
susitarimas. Jis teigia, kad politikos elitas iš esmės ir yra
nomenklatūra, kuri yra grindžiama labiau neformaliais santykiais
nei teisiniais reguliavimo(-si) būdais. Nors, be politikos, nomenklatūros
buvimas pastebimas ir kitose gyvenimo srityse (meninė kūryba, teisinė
valstybės sistema ir t.t.), tačiau mes apsiribosime būtent politine
nomenklatūra.
Pastarųjų metų politiniai įvykiai mūsų šalyje tik patvirtina, jog naujų žmonių atėjimas į politiką yra nepageidautinas ir pačių politikų. Be buvusios sovietinės nomenklatūros, jau visiškai susiformavo ir vietinė nepriklausomos Lietuvos nomenklatūra, kur patekti praktiškai neįmanoma. Situacijai nesikeičiant jaunieji politikai dar ilgai turės tenkintis vidurinės grandies postais. (Bene geriausiai aptartą situaciją iliustruoja kovos dėl partijų pirmininkų pareigų: Socialdemokratų partijoje bręstantis vakuumas po A.Brazausko pasitraukimo, Liberalų ir centro sąjungos nesugebėjimas atsisakyti A. Zuoko.)
Taigi esant tokiai situacijai yra prasmė plačiau aptarti nomenklatūros požymius. Nes tik taip įmanoma išvengti blogybių, kurios tiesiogiai kyla iš šios visuomenės grupės savireguliacijos proceso savybių. Nuo jų tad ir pradėsime.
Grupinė sąmonė
Nomenklatūros sąvoka gali būti kildinama iš sovietmečio, kada priklausymas anuometei politinei klasei buvo ne tik formalus, bet savyje talpino tam tikrą sąmonės bendrumą. Iš esmės niekas nepakito ir šiandien. Buvimas politiku reikalauja iš žmogaus tam tikro tikėjimo išpažinimo, sutikimo su niekur neskelbiamomis taisyklėmis. Politinė veikla suponuoja tarsi atskirą ezoterinį diskursą. Tai nuo pašalinių akių paslėpti bendravimo kodai, elgesio normos, savi tabu ir panašūs dalykai. Nepašvęstajam politikoje nėra kas veikti, nes jis tiesiog nežino slaptažodžių, kuriais atidaromos durys tikrosios valdžios link.
Nors ne visiems ta valdžia reikalinga. Štai ne per seniausiai žiniasklaidoje pasirodžiusiose suvestinėse aiškiai matyti, kad nemažai Seimo narių tiesiog užima šiltą vietą nieko realiai nedarydami. Jei per šimtą dienų viešai nebuvo ištartas nė vienas žodis, neinicijuotas joks projektas, tai kvaila būtų manyti, jog šis asmuo atėjo dirbti realiai. Šie politikai vargiai galėtų būti pavadinti nomenklatūros dalimi. Pagrindinė jų politika nesikišti politikon, tad grupinės sąmonės kodai jiems taip ir lieka paslaptis.
Nors realiai, savaime suprantama, jokių slaptažodžių nėra, tačiau perkeltiniu jų atitikmeniu gali būti laikomi pinigai. Tik tam tikrą jų kiekį investavęs į politikos ruletę, gali tikėtis laimėjimo ar bent jau vietos, kur galima politikuoti nepolitikuojant.
Savitarpio pagalba
Tai labai svarbi nomenklatūros savybė, beveik pagrindinė ir veikianti tik tarp savų. Jei jums pasisekė ir jūs tapote politinės nomenklatūros dalimi, tai visada galite tikėtis pagalbos net iš priešingos barikados pusės. Kodėl?
Tiesiog buvimas valdžioje visada yra susijęs su ribotų išteklių perskirstymu. Valdžia dėl to ir yra valdžia, kad kažką valdytų. Kitaip tariant, visada yra tie, kurie valdo, ir tie, kuriuos valdo, t.y. egzistuoja tam tikra legitimi nelygybė. Būtent ją ir gina nomenklatūros atstovai. Varnas varnui niekada akies nekerta. Šia prasme yra visiškai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, nes visus nomenklatūros atstovus vienija vienintelis tikslas išlikti prie kuo didesnių resursų perskirstymo vietų. Šnekant paprastai išlikti valdžioje. Vardan to visi kiti tikslai, ideologijos, vertybės gali būti be skrupulų paaukoti.
Taigi nomenklatūra visada yra apsupta priešų, kurie visokiais būdais nori atimti iš valdančiųjų galimybę perskirstyti vertybes. Šis karas yra permanentinis, todėl be savitarpio pagalbos tiesiog sunku išlikti ir visai įmanoma, jog būtų prarastas ne mažiau svarbus politikos bruožas stabilumas.
Šia prasme savitarpio pagalba gali būti traktuojama ir kaip pozityvus aptariamojo politinio sluoksnio savireguliacijos aspektas. Jo dėka politinis gyvenimas įgauna tam tikro stabilumo.
Vidinių santykių specifika
Nomenklatūra niekada nebuvo ir nebus didelis darinys. Tokiu atveju tai būtų vadinama kaip nors kitaip. Kadangi politinį elitą sudaro gana nedaug žmonių, tai santykiai tarp jų klostosi ypatingi. Iš esmės visi ten vienas kitą pažįsta. (Štai seimūnai žaidžia futbolą, Vyriausybės atstovai mėgsta medžioti ir t.t.) Visiškai natūralu, kad neformalūs santykiai pradeda vis labiau daryti įtaką sprendimų priėmimui ir kt.
Neformalus bendravimas padeda išspręsti praktiškai visas problemas. Kuo ilgiau politikas užima kokį nors postą, tuo neformalesnius santykius jis gali užmegzti. Susidaro situacija, kai visi vienas kitą pažįsta, ir taip tampa įmanoma įvariausia savitarpio pagalba. Tarkim, tu man žemės sklypą, aš tau užnugarį po nesėkmingos medžioklės, tiksliau, brakonieriavimo. Pavyzdžių begalė.
Tobulos nomenklatūrinės situacijos atveju valstybėje visi esantys valdžioje yra skolingi vienas kitam, ir nepadėti savam tiesiog negali. Susidaro savotiškas užburtas ratas, kurio grandys yra organiškai susietos vienos su kitomis.
Karjera
Nors nomenklatūra yra nedalomas junginys, tačiau tam tikras skirstymas vis dėlto įmanomas. Karjeros galimybė egzistuoja ir čia. Kaip jau minėta, pagrindinis ir pats svarbiausias žingsnis yra tapimas nomenklatūrininku. (Pas mus tai galėtų būti, tarkim, valstybės tarnautojo statuso gavimas.) Jei patekai į šį išrinktųjų ratą, tai pusė darbo jau padaryta.
Esant stabiliai situacijai valstybėje, viskas priklauso nuo laiko kuo ilgesnį laiką esi valstybės tarnyboje, tuo didesnę įtaką įgauni. Nebūtinai dėl to, kad užimi vis aukštesnius postus. Visai pakanka fakto, jog pažįsti vis daugiau reikalingų žmonių ir atitinkamai pats daraisi reikalingesnis kitų atžvilgiu. Tai klasikinis ir visai natūralus nomenklatūros gyvavimo būdas. Tik tada, kai dinozaurai išmiršta ir jų vieton stoja kiti, evoliucijos ratas juda pirmyn.
Tačiau būna atvejų, kai įsiveržti į politinį elitą yra gerokai paprasčiau nei visada. Taip atsitinka, kai politinėje arenoje pasirodo nauja jėga. (Tarkim, Darbo partija.) Atsiveria netradiciniai kadrų atrankos būdai: nuo senų pažįstamų iki politinių perbėgėlių. Tinkamas situacijos išnaudojimas gali suteikti galimybę tapti nomenklatūros dalimi per keletą mėnesių. (O tapus nomenklatūrininku nieko neveikti, nes tavo funkcija užimti vietą.) Bet tapimo savu procesas tada tik prasideda, ir viskas priklauso nuo sugebėjimo įvaldyti jau minėtąsias niekur nerašytas taisykles ir elgsenos būdą. Štai Seimo narys A. Pekeliūnas buvo aiškiai negabus mokinys. Viena yra būti meru provincijoje ir visai kas kita pasinerti į tikrosios nomenklatūros vandenis. Neišmokęs namų darbų jis pats brovėsi prie lentos ir už tai buvo nubaustas tikrųjų nomenklatūrininkų.
Alternatyvi nomenklatūra
Ilgas politinio stabilumo laikas valstybėje neišvengiamai didina negalinčiųjų patekti valdžion skaičių. Atėjus kritiniam momentui, neišvengiamai kyla konfliktas tarp jau esančių valdžioje ir jos siekiančių. Jis nebūtinai turi būti viešas ir aiškiai matomas, nors Lietuvos atveju atsitiko būtent taip (R. Pakso epopėja).
Bet būna ir kitaip. Bet kurioje valstybėje egzistuoja vadinamoji alternatyvi nomenklatūra, kuri nėra tas pats, kas opozicija. Skirtumas tarp jų labai aiškus. Opozicija priklauso politiniam elitui net būdama ne valdžioje. Tuo tarpu alternatyvioji nomenklatūra vis dar mindžikuoja palei uždarytas duris. Kaip minėjau, atėjus kritiniam momentui, jiems pradeda atrodyti, jog durys nestiprios, ir jie pradeda veržtis vidun. Tai rimtas pavojus tikrajai nomenklatūrai, todėl kartais pasitaiko, kad yra priimami ir įsibrovėliai. Tiesiog taip ramiau ir saugiau patiems. Tačiau dažniausiai tikroji naujokų vieta yra už durų, ir anksčiau ar vėliau jie vėl ten atsiduria (V.Šustausko atvejis).
Taigi politinė nomenklatūra nėra vien dirbtinis sąmonės produktas. Jinai egzistuoja iš tikrųjų, todėl neretai šios sąvokos vartojimas žiniasklaidoje nėra sąmoningas. Jai suteikiamos etiketės, postsovietiškumo prasmės, visai užmirštant, jog nomenklatūra gyva ir dabar, nepriklausomos Lietuvos laikais. Jai būdingas autonomiškumas, kolektyvinė sąmonė, uždarumas ir kiti, mažiau pastebimi, aspektai.
Priklausymas nomenklatūrai (nebūtinai politinei) yra labiau panašus į dalyvavimą uždaros žmonių grupės veikloje. Tai lyg narystė kokiame nors prestižiniame klube ar draugijoje. Nepaisant to, jos buvimas nepaneigia demokratijos buvimo valstybėje. Abu dalykai dera tarpusavyje paradoksaliai.
Tačiau visada lieka atviras klausimas apie nomenklatūros plitimo ribas.
© 2005 "XXI amžius"
|