Atnaujintas 2005 balandžio 8 d.
Nr.27
(1328)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Atsisveikinimas

Ir jauni žmonės jautriai
sutiko žinią apie
Šventojo tėvo mirtį

Šiandien visas pasaulis žiūri į Vatikaną, katalikybės širdį, kur į paskutiniąją kelionę išlydimas meilės, tiesos ir vilties apaštalas, didysis lenkų tautos sūnus, Katalikų Bažnyčios popiežius Jonas Paulius II. Šimtai tūkstančių katalikų, taip pat ir kitų krikščioniškų bei nekrikščioniškųjų tikėjimų žmonių šiomis dienomis rinkosi prie jo karsto, milijonai gedėjo televizorių ekranuose matomo Jono Pauliaus II, o šiandien du milijonai ar net dvigubai daugiau dalyvauja Jo Šventenybės Jono Pauliaus II laidotuvėse Vatikane. Daugiau nei dvidešimt šešerius metus Bažnyčiai vadovavęs Popiežius paliko gilų pėdsaką tiek valstybių vadovų, tiek paprastų žmonių širdyse, ir jo žmogišką, kartu ir ganytojišką asmenį ilgai prisiminsime.

Sakoma, kad Jonas Paulius II, kaip Bažnyčios vadovas, savo asmeninę tarnystės Bažnyčiai ir žmonėms kartelę pakėlė į labai aukštą lygį, pasiekusį žmogiškąjį žavesį, besiribojantį su šventumu. Ne veltui jau dabar girdisi pasiūlymų pakelti Joną Paulių II į šventųjų gretas. Bet Katalikų Bažnyčios vadovai yra ne vien tik tam, kad savo patrauklumu priartintų žmones, nors ta savybė juos irgi savaip apibūdina. Tad, iš kitos pusės, ta tarnystės kartelė buvo nuleista ir labai žemai – taip Popiežius prisiartindavo prie kiekvieno žmogaus, taip ir kiekvienas žmogus su nuolankumu trokšdavo prisiliesti prie Šventojo Tėvo.

Laikotarpis iki naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo išrinkimo, vadinamasis sede vacante (lot.„kėdė, sostas tuščias“) laikas, yra tarpuvaldis, kai to vadovo nėra ir jo pareigas vykdo Kardinolų kolegija. Tačiau šiuo atveju galima su įsitikinimu sakyti, kad Bažnyčiai ir šiuo „tarpuvaldžio“ laikotarpiu vadovaus Jonas Paulius II – toks didžiulis, toks reikšmingas, toks išmintingas buvo jo darbas aukščiausiose Bažnyčios pareigybėse. Ir jo vadovavimas jausis dar labai ilgai. Jonas Paulius II darė įtaką pasauliui, tuo pačiu vadovavo Bažnyčiai ne tik savo garsiomis apaštališkomis kelionėmis po daugelį pasaulio valstybių per visus kontinentus, ne tik džiaugsmingais žmonių rankų paspaudimais ar palaiminimais, ne tik oficialiais valstybių vadovų priėmimais, paliekančiais jiems gražių įspūdžių, bet, kas buvo ne visada pastebima net ir įvairiuose katalikų bendruomenės lygiuose, išsamiais, išgludintais iki tobulumo, bažnytiniais dokumentais. Jo parašytos enciklikos, jo apaštaliniai laiškai, jo kreipimaisi į valstybių vadovus, į šalių vyskupus, jo pasisakymai įvairiais klausimais daugelyje kraštų – visa tai buvo persunkta Kristaus mokymo tiesomis.

Nebuvo turbūt jokios žmogiškosios egzistencijos srities, kuria nebūtų domėjesis ir kurios savo darbuose nebūtų nuodugniai išnagrinėjęs Jonas Paulius II. Jis ypač rūpinosi žmogiškojo orumo įtvirtinimu ir išsaugojimu, todėl, remdamasis krikščioniškosios moralės pagrindais, be jokio nuolaidžiavimo „moderniojo“ pasaulio moraliniams nukrypimams atkakliai siekė įgyvendinti krikščioniškus principus santykiuose tarp žmonių. Todėl jis ne tik pasisakė prieš Dievo įstatymams prieštaraujančius homoseksualų santykius (ypač prieš vadinamųjų homoseksualių „šeimų“ įteisinimą), ne tik prieš „modernius“ gyvybės žudymo metodus, kaip abortą ir eutanaziją, taip ginamus šiuolaikio pasaulio, ne tik prieš alkoholizmą, narkomaniją ir AIDS, graužiančius žmogaus kūną ir sielą, bet ir pagrindė naują žmogaus sveikatos sampratą, kurioje viena svarbiausių dalių laikė moralinę žmogaus egzistencijos plotmę. Jis ne tik prieštaravo krikščioniškai sampratai nepriimtinam 1905 metais Prancūzijoje įvestam radikaliam Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymui, kurio skaudus veikimas tęsiasi iki dabar ir kuris skatina laicistinį fanatizmą, kuriuo atsisakoma pripažinti religinį gyvenimą bei Bažnyčios vietą visuomenėje (kartu kviesdamas šalies vyskupus, dvasininkus ir visus katalikus ieškoti stiprybės „atnaujintam autentiškų ir moralinių vertybių liudijimui“), ne tik ieškojo būdų, kaip spręsti Ispanijos katalikams iškilusias problemas, sudarytas socialistinės vyriausybės vedamamos sekuliaristinės politikos (besirengiančios įteisinti homoseksualų santuokas, liberalizuoti abortų ir skyrybų įstatymus) akivaizdoje, bet ir ypač reiškė rūpestį dėl visos Europos nukrikščionėjimo tendencijų, kartu parodydamas niekuo nedžiuginančias Europos Sąjungos šalių šeimų irimo ir gimstamumo mažėjimo tendencijas. Viskas rūpėjo Jonui Pauliui II, kuris iki galo ragino gaivinti mūsų kontinento civilizacijos krikščioniškąsias šaknis.

Su dėkingumu mes, lietuviai, atsimename jau pirmosiomis pontifikato dienomis pasakytus Jono Pauliaus II žodžius: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje“. Tą savo ypatingą jausmą Lietuvai parodė daugeliu savo veiksmų: ir dideliu rūpesčiu tikėjimo padėtimi ateistų valdomoje Lietuvoje, ir ieškojimu būdų, kaip surasti gerų ganytojų, gebančių vadovauti persekiojamiems tikintiesiems, ir Vilniaus arkivyskupijos priskyrimu Lietuvos bažnytinei provincijai (1991 metais), ir savo dėmesinga apaštališkąja kelione į mūsų kraštą (1993 metais), ir karštomis maldomis už Lietuvą, ir nuolatiniu dėmesiu katalikų padėčiai jau išsilaisvinusioje Lietuvoje. Lietuvos vyskupai savo laiške dėl Jono Pauliaus II mirties rašė, kad „turime kantriai mokytis iš mums tartų Jo Šventenybės žodžių, idant jie augintų mus kaip krikščionis, stiprintų dvasiniu valstybės ir visuomenės prisikėlimu“. (Visas laiško tekstas buvo spausdintas trečiadienio numeryje.)

(Tai, ką „XXI amžius“ pateikdavo savo skaitytojams apie popiežiaus Jono Pauliaus II darbus, pasisakymus, susitikimus, enciklikas, apaštalinius laiškus, tebuvo tik maža dalelė, ką mes galėdavome parodyti. Daug ką mums neleisdavo padaryti kuklios mūsų redakcijos pajėgos, daug ką sutrukdydavo mums nuolatos iškylantys rūpesčiai, tačiau stengdavomės „nenuslėpti“ Jono Pauliaus II didžiųjų darbų, nes „negalima laikyti žibintą paslėptą“.)

Tų didžių darbų, nuveiktų per savo ypatingo pontifikato metus, popiežius Jonas Paulius II tikrai nepagailėjo Dievo tautai. Jis dirbo tol, kol sudegė kaip ta žvakė ant altoriaus. Bet jos skleidžiama šviesa dar ilgai švies katalikiškam ir visam pasauliui, skleisdama išganomąją krikščioniškojo mokymo tiesą, vadinamą Jono Pauliaus II šventumo pavyzdžiu.

Amžinoji šviesa Jam tešviečia!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija