Pirmasis puslapis
Jono Pauliaus II
    atminimui
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Istorinė Šventojo Tėvo kelionių reikšmė

Mindaugas BUIKA

1978 m. spalio 16 d. kardinolas Karolis Juzefas Vojtyla išrinktas Popiežiumi EPA-ELTA nuotrauka

Šventasis Tėvas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1987 metais

Popiežius Jonas Paulius II su Kanados indėnais 1984 metais

Popiežius Jonas Paulius II Zambijos sostinėje Lusakoje bendrauja su šios ir kitų Afrikos šalių vyskupais 1989 metais

Dramblio Kaulo Krante Popiežiui pagerbti buvo įrengta pavėsinė iš bambuko. 1980 m.

„Keliaujančio misionieriaus“ pašaukimas

Be abejonės, vienas ryškiausio epochinio popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato bruožų yra apaštalinių ir piligriminių kelionių gausa. Savo ilgiau kaip 26 metus trukusio Katalikų Bažnyčios valdymo laikotarpiu atlikdamas kasmet vidutiniškai keturis vizitus už Italijos ribų, Šventasis Tėvas taip keliaudamas įveikė daugiau kaip milijoną kilometrų. Rengdamasis savo jubiliejinei, 100-ajai, kelionei į Kroatiją 2003 metų birželį, Popiežius jį lydintiems žurnalistams kalbėjo, kad nuo išrinkimo į šv. Petro sostą momento jis jautė šaukimą būti Dievo meilės ir išganymo „keliaujančiu misionieriumi“.

Popiežius pažymėjo, kad labiausiai jaudinantys tų kelionių prisiminimai - „didžiulės įvairiaspalvės Dievo žmonių minios“, kurios susirinkdavo į jo aukojamas šv. Mišias. Per vieną tokią kelionę į Filipinus 1995 metais į Šventojo Tėvo celebruotą Eucharistijos auką susirinko rekordinis skaičius tikinčiųjų - beveik penki milijonai. Pro šią gausybę žmonių papamobilis prasiskverbti nebegalėjo: Popiežiui teko persėsti į sraigtasparnį, kuriuo ir pasiekė altoriaus prieigas.

Jonas Paulius II kalbėjo, kad kelionės leido jam patirti „iš pirmų rankų“ vietinių Bažnyčių džiaugsmus ir kentėjimus, pabendrauti su kitų religijų lyderiais, pamąstyti žvelgiant į „džiugius ir protingus veidus“ jaunų žmonių, kurie yra pasirengę paskirti save „dosniam Kristaus sekimui ir meilės civilizacijai kurti“. Popiežius taip pat sakė, kad mintimis jis dažnai sugrįždavo į gausybę kelionėse vykusių susitikimų, prisimindavo jų dalyvius: „Aš vėl norėdavau visus juos mielai apkabinti, pareikšti jiems visiems Popiežiaus meilę, pakviesti juos visus atverti duris Kristui“.

Kai buvo minima pirmosios Šventojo Tėvo kelionės į Meksiką, įvykusios 1979 metų pradžioje, sukaktis, Popiežius sakė, kad jo išrinkimo dieną, 1978-ųjų spalio 16-ąją, „Jėzaus nurodymas su ypatingu intensyvumu giliai nuaidėjo manyje: eik į visą pasaulį ir skelbk Evangeliją kiekvienam Dievo sukurtam žmogui“. Jonas Paulius II prisipažino, kad taip jis pajuto pareigą sekti apaštalą šv. Petrą, kuris „ėjo lankyti kiekvieną“, kad padrąsintų vietines tikinčiųjų bendruomenes ir „kalbėtų visiems, jog juos Dievas myli, juos myli Bažnyčia, juos myli Popiežius“.

Vizitai ženklino dialogo iniciatyvas

Savo apaštalinių ir piligriminių vizitų metu popiežius Jonas Paulius II ne tik pabrėžė artumą vietiniams Katalikų Bažnyčios nariams, bet ir vykdė svarbius ekumeninio bei tarpreliginio dialogo uždavinius. Vėlesniu pontifikato laikotarpiu jau ligotas Šventasis Tėvas aplankė keletą Rytų šalių, tarp jų ir Rumuniją, Bulgariją, Armėniją bei Gruziją, kuriose vyrauja stačiatikiai. Šiose paskutinėse kelionėse jis sugebėjo laimėti daugelio stačiatikių tikinčiųjų ir jų dvasinių vadovų širdis savo apsisprendimu liudyti Kristaus tikėjimą ir statyti ekumeninius tiltus. Buvusiose sovietinėse stačiatikių šalyse jis akcentavo „kankinystės ekumenizmą“ ir teigė, jog visų konfesijų krikščionių herojiškumas ateistinio komunizmo sąlygomis buvo neišsenkanti versmė tikėjimo ateičiai.

Savoje istorinėje piligrimystėje į Graikiją 2001 metais Jonui Pauliui II, atrodo, pavyko įveikti tradicinį graikų stačiatikių priešiškumą katalikams per dramatišką apologiją dėl praeities klaidų, tarp jų ir senojo Konstantinopolio nusiaubimą vykstant Vakarų krikščionių viduramžių kryžiaus žygiams. Tais pačiais metais lankydamasis Ukrainoje Šventasis Tėvas ne tik aukštai įvertino vietos katalikų bendruomenės tvirtą tikėjimo liudijimą atlaikant totalitarinių režimų persekiojimus, bet ir kvietė į abipusį stačiatikių ir katalikų susitaikymą bei naujas dialogo pastangas.

Pirmasis svarbus ekumeninis aktas popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikate buvo jo lankymasis pas tuometinį Konstantinopolio stačiatikių patriarchą Dmitrijų per vizitą Turkijoje 1979 metais. Šio susitikimo metu buvo pradėtas naujas tarptautinis katalikų ir stačiatikių teologinio dialogo etapas. Minėto vizito Turkijoje metu Šventasis Tėvas bendravo ne tik su nedidele vietos krikščionių bendruomene, bet ir parodė pagarbą islamo religinėms bei moralinėms vertybėms, tuo dėdamas didžiųjų religijų susitaikymo pagrindus, kuris ypač svarbus dabartinių tarptautinių konfliktų „tarp civilizacijų“ metu.

1985 metais lankydamasis Maroke, popiežius Jonas Paulius II tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, kurį pakvietė oficialaus vizito į islamo šalį vietos musulmonų dvasinis lyderis. Istoriniame susitikime su musulmonų jaunimu Kasablankos stadione Šventasis Tėvas teigė, kad „mes tikime į tą patį Dievą, vieną Dievą, gyvąjį Dievą“. Pagaliau 2001 metų vizito į Siriją metu Jonas Paulius II tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu islamo maldos namus, Umajado mečetę Damaske, kur pasimeldė prie šv. Jono Krikštytojo memorialo.

Šventojo Tėvo kelionės daug prisidėjo ir prie žydų bei krikščionių susitaikymo proceso bei jų tarpreliginio dialogo plėtros. Popiežius jau pirmojoje savo kelionėje į tėvynę Lenkiją 1979 metais jautriai kalbėjo apie holokausto aukas, aplankė Osvencimo mirties lagerį. Kitais, 1980, metais atvykęs į Vokietiją jis taip nusakė katalikų ir judėjų dialogo esmę: „Kas sutinka Jėzų Kristų, sutinka judaizmą“. Svarbiausios, krikščionybės Didžiajam jubiliejui skirtos piligrimystės į Šventąją Žemę metu, Jonas Paulius II maldai susikaupė prie Jeruzalės Raudų sienos ir prašė Viešpaties atleidimo už krikščionių praeities klaidas, padarytas žydams, bei meldė pastiprinimo siekiant „tikrojo broliškumo su Sandoros tauta“.

Prasmingi paraginimai - brangus paveldas

Iš 104 popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato kelionių daugiausia, net aštuonis kartus, jis lankėsi savo tėvynėje. Septynis vizitus Šventasis Tėvas atliko į galingiausią pasaulio valstybę - Jungtines Amerikos Valstijas, su kurios katalikais ir visais žmonėmis jį siejo ypatingai tamprus ryšys. Tai, kad amerikiečių visuomenėje dabar vyksta stiprus religinio atnaujinimo bei gyvybės gynimo sąjūdis, visuotinai pripažįstama, kad tai Jono Pauliaus II pamokymų ir paraginimų pasekmė.

Keliaudamas per šalies miestus ir susitikdamas su tūkstantinėmis amerikiečių miniomis tiek didžiuosiuose stadionuose, tiek senovinėse katedrose, Šventasis Tėvas atkakliai kvietė juos išmintingai ir atsakingai naudotis šioje tautoje aukštinama laisve, visada prisiminti šalies įkūrimo religines šaknis, saugoti žmogiškąjį orumą ir gyvybės šventumą.

„Amerika, tu negali reikalauti teisės pasirinkti be tokio pat reikalavimo pareigai pasirinkti gerai, pareigai pasirinkti tiesą“, - kalbėjo Popiežius vienose ekumeninėse pamaldose Pietų Karolinoje per 1987 metų vizitą. Baigdamas savo 1999 metų apaštalinį vizitą atsisveikinimo kalboje St.Luise jis tokiais žodžiais išsakė savo palinkėjimus JAV žmonėms: „Viena tauta su Dievu, su laisve ir teisingumu visiems“. Kreipdamasis į Pasaulinės jaunimo dienos dalyvius, susirinkusius Deveryje 1993 metais, Jonas Paulius II sakė pusei milijono susirinkusių jaunų žmonių: „Šiame istorijos tarpsnyje Gyvybės evangelijos išlaisvinantis mokymas atiduodamas į jūsų rankas“.

Šventojo Tėvo, „keliaujančio misionieriaus“, išsakytos ganytojiškos mintys liko brangiu paveldu jo aplankytoms viso pasaulio tautoms.

© 2005 "XXI amžius"