| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Popiežius Jonas Paulius II - pasaulio moralinis autoritetas
Pasaulis gedi Šventojo Tėvo. Popiežius Jonas Paulius II savo pareigas ėjo beveik dvidešimt septynerius metus. Nepaprastai išsilavinęs, mokėjęs daug kalbų, sugebėjęs bendrauti, elegantiškas, taktiškas ir geras diplomatas. Jį pažinojo ir paprasti žmonės, ir valstybių vadovai. Šventasis Tėvas rasdavo būdų, kaip sutaikyti politikus, paguosti vargšus, visus užjausti. Viešpats pasišaukė jį pas save... Liko daug nuveiktų darbų, kuriuos turės įvardyti gyvieji amžininkai. Pateikiame pluoštelį popiežiaus Jono Pauliaus II pareikštų minčių iš kelionių po pasaulio valstybes. Jo žodžiuose - išmintis, jausmas, meilė paprastam žmogui, susirūpinimas vargšais, badaujančiais, kvietimas siekti valstybių dialogo, darbdavių raginimas spręsti kartu socialines, moralines, politines problemas. Santa Domingas, Dominikos Respublika, 1979 m. sausio 25 d.: Bažnyčia kviečia krikščionis susitelkti kuriant teisingesnį pasaulį, labiau žmoniškesnį, kuris neužsivertų savyje, o atsivertų Dievui. Dėti visas pastangas, kad nebūtų badaujančių vaikų, vaikų, neturinčių galimybių siekti mokslo ir išsiauklėjimo. Būtina siekti jaunimo pasirengimo visaverčiam gyvenimui, kad nebūtų valstiečių be žemės, taip būtinos gyvenimui ir tinkamam vystymuisi. Reikia, jog nebūtų blogai vertinamų ir ribojamų savo teisėse darbininkų. Neturi būti sistemų, kurios leistų žmogų išnaudoti per kitą žmogų arba valstybę. Neturėtų būti korupcijos arba tokių žmonių, kurių vieni pertekę viskuo be saiko, kai kiti (be jokios kaltės) nieko neturi. Jėga neturėtų užgožti tiesos ir teisės, o atvirkščiai, tiesa ir teisė turi būti viršesnė už jėgą. Kad niekuomet ekonominiai ir politiniai motyvai nedominuotų prieš žmogiškumą. JTO, 1979 m. spalio 2 d.: Noriu jums palikti kelrodį, tikrovės ir vilties kelią: tikrovės, kad taika yra įmanoma, kai remiamasi Dievu Tėvu ir visų žmonių bendravimu; vilties, kad moralinės atsakomybės jausmas, kurį asmuo turi priimti, padės sukurti geresnį pasaulį laisve, teisingumu ir meile. Jamasukra, Dramblio Kaulo Krantas, 1980 m. gegužės 11 d.: Gerai saugokite savo afrikietiškas šaknis. Budėkite prie savo kultūros vertybių. Žinote jas ir jomis didžiuojatės: gerbiate gyvenimą, giminystės solidarumą, remiate gimines, gerbiate senus žmones, laikotės vaišingumo, tradicijų, jaučiate švenčių prasmę, noriai bendraujate, sutartimis išmintingai vadovaujatės. UNESCO būstinė, 1980 m. birželio 2 d.: Pirmoji ir pagrindinė kultūros apskritai ir kiekvienos kultūros atskirai užduotis yra IŠSIAUKLĖJIMAS. Apie išsiauklėjimą kalbame todėl, kad žmogus taptų vis labiau žmogumi. Apie tai, kad labiau būtų, o ne tik kad daugiau turėtų, o be to visko, ką turi, mokėtų labiau būti žmogumi - tai reiškia, kad tuo pačiu mokėtų labiau būti juo ne tik su kitais, bet taip pat ir kitiems. Išsiauklėjimas turi pagrindinę reikšmę plečiant žmogiškus ir visuomeninius santykius. Mogunija, Vokietijos Federacinė Respublika, 1980 m. lapkričio 17 d.: Ateinu pas jus, Martino Liuterio sekėjai, kaip maldininkas. Ateinu, kad taip pasikeitusiame pasaulyje susitiktume su vienybės ženklu pagrindinėse mūsų tikėjimo paslaptyse... Pasaulio tautų apaštalo mokykloje galime įsitikinti, kad visiems reikalingas atsivertimas. Nėra krikščioniško gyvenimo be atgailos. Nėra tikro ekumenizmo be vidinio pasikeitimo. Norėkime kartu prisipažinti klydę. Hirosima, Japonija, 1981 m. vasario 25 d.: Viešpatie, išgirsk mano balsą, suteik mums gebėjimą ir jėgų, kad visuomet galėtume į neapykantą atsakyti meile, į neteisybę - visišku atsidavimu teisingumui, į nepriteklių - savo duokle, į karą - taika. Dieve, išgirsk mano balsą ir apdovanok pasaulį amžina Tavąja taika. Fatima (Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vieta, praėjus metams po pasikėsinimo), Portugalija, 1982 m. gegužės 13 d.: Atvykstu čionai būtent šiandien, nes tądien praeitais metais Šv. Petro aikštėje Romoje buvo įvykdytas pasikėsinimas į Popiežiaus gyvybę; kaip stebuklingai sutapo ši diena su pirmuoju Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu Fatimoje, kuris įvyko 1917 m. gegužės 13 d. Tos datos taip sutapo, jog turėjau pajusti, kad esu čionai tarsi pakviestas. Atvykstu todėl, kad šioje vietoje, kaip man atrodo, Dievo Motinos išrinktoje, padėkočiaui Dievo įžvalgumui. Ženeva, Šveicarija, 1982 m. birželio 15 d.: Kreipdamasis į jus, noriu pirmiausia jūsų tarpininkavimo dėka pagerbti žmonių darbą, kad ir kur tas darbas pasaulyje atliekamas. Noriu pagerbti bet kurį darbą, kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, kurie jį atlieka, neskirdamas specifinių savybių - tarp fizinio ar protinio ir kūrybinio darbo. Kiekvienas darbas turi būti gerbiamas, nes prie kiekvieno darbo yra jo gyvasis pamatas - žmogus. Todėl darbas įgyja savo vertę ir tikslą. Santjagas de Kompostela, Ispanija, 1982 m. lapkričio 9 d.: Aš, Romos vyskupas ir pasaulio Katalikų Bažnyčios ganytojas, iš Santjago vykstu pas tave, senoji Europa, pilnas meilės šauksmo: atrask pati save, būk savimi, atverk savo pradžią. Įterpk gyvenimą į savo šaknis. Atverk autentiškas gyvenimo vertybes, kurios įrodydavo, jog tavo darbai buvo verti šlovės, o tavasis dalyvavimas kituose žemynuose - tik geradarystė. Atstatyk savo dvasinę vienybę su reikiama pagarba kitiems tikėjimams ir tikroms laisvėms. Ciesoriui atiduok, kas jo, o Dievui kas dieviška. Vinipegas, Kanada, 1984 m. rugsėjo 16 d.: Kanada, atmink, kad didžiausias turtas yra kultūrų daugybė, kuri leidžia apdovanoti kitas ir padėti pagalbos laukiantiems broliams ir seserims. Tikėjimas padaro tą pagalbą realią, o meilė tik to ir siekia. Meilės vardu prašau, jog ateityje, panašiai, kaip anksčiau, pasiruošimas teikti paramą daugeliui emigrantų, išeivių ir etninių mažumų atstovams bei didžiadvasiškumas, su kuriuo jie buvo priimti, ir toliau ženklintų Kanadą, būtų jos turtas. Tai tik dalelė iš didžiulės Popiežiaus išminties skrynios. Neužmirškime ja naudotis visą savo gyvenimą. Parengė
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |