|
Per Šventąjį Tėvą į Dievą Tėvą
Šventojo Tėvo mirtis daugybei žmonių sukėlė ne vien tą liūdesį, kuris (kai sužinoma apie didžiulę netektį) visada natūraliai apima kiekvieno žmogaus širdį, bet šis nuliūdimas turi ir kitą aspektą: daugelį skatina atviriau pažvelgti į savo vidų ir iš naujo apmąstyti bendravimo ryšį su Dievu bei aplinkiniais.
Daugiau pamąstę turėsime pripažinti, kad Jono Pauliaus II asmenybė ir jo atlikti darbai spindėjo tokiu šventumu, kurio intensyvumas ir jėga, regis, pranoko net saulės šviesos ir kaitros galias. Iš pirmo žvilgsnio (o kai kam gal ir tūkstantį kartų žvelgiant) atrodo, kad šios iškiliausios mūsų epochos asmenybės šešėlyje mes esame tarsi ropojantys vabalėliai.
Nors Karolis Vojtyla dėl Dievo jam suteiktų aukščiausių Katalikų Bažnyčios pareigų, prigimtinių ir antgamtinių malonių gausos labiausiai išsiskyrė iš kitų žmonių, tačiau tegul nesusigūžia savo žmogiškų silpnybių kiaute pirmiausia tie krikščionys, kurie, kažkiek kompleksuodami (dėl patiriamų įvairiausių stresų ir nesėkmių), neretai perdėm skeptiškai vertina save bei savo gyvenimą ir savo širdyje klaidingai mano, kad kartais viešumoje pasigirstą žodžiai nesistenk būti šventesnis už Romos popiežių turi būti rimtai priimami.
Be abejo, regimoji Bažnyčios galva popiežius - didis sielų ganytojas visomis išgalėmis yra pašauktas liudyti pirmiausia visiems savo ganomiesiems (kiek tik įmanoma) didesnį šventumo pavyzdį, nes iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota (Lk 12, 43).
Tačiau Dievo žodis mums visiems primena labai svarbią tikėjimo tiesą: pagrindinis mūsų visų tobulėjimo etalonas yra pats Švenčiausiosios Trejybės pirmasis Asmuo Dievas Tėvas, nes mums duota didžioji ir garbingoji užduotis visu savo maldingu gyvenimu nuolat stengtis taip panašėti į Viešpatį Kūrėją, mūsų gyvybės Palaikytoją ir dangaus tėvynės Dovanotoją, idant (dėl Jėzaus Kristaus begalinių mirties ir prisikėlimo nuopelnų) būtume verti laimingoje amžinybėje susitikti ne tik su triasmeniu Dievu ir Švč. M. Marija, bet ir su mūsų mylimu Jonu Pauliumi II, kuris (jei tik galėtų prabilti iš dangaus) tikriausiai mums ištartų tokius žodžius: Garbingai baigiau gyvenimo kovą ir laimėjau nevystantį vainiką. Meldžiu, kad ir jūs, visi Kristaus ir Marijos sekėjai, gyventumėte taip, kad ne tik patys sulauktumėte dangaus nesibaigiančio džiaugsmo, bet ir visiems aplinkiniams padėtumėte atrasti tiesiausią kelią, vedantį ten, iš kur jau niekad nebesinori grįžti į laikinąjį gyvenimą.
Taigi negalvosime ir nekalbėsime: negaliu būti šventesnis už popiežių, bet sakysime priešingai kaip krikščionis esu tiesiog įpareigotas taip sekti Kristumi, kad savo gyvenimo pabaigoje galėčiau džiaugsmingai padėkoti Visagaliui už visas man suteiktas malones, o labiausiai už tai, kad, vieną kartą atsisakęs menkavertiškumo komplekso, visą savo tolesnį gyvenimą stengiausi vykdyti Jono Pauliaus II padrąsinančius žodžius: Nuolat leidausi Šventosios Dvasios auklėjamas Kristaus meilei.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2005 "XXI amžius"
|