Popiežiaus pamokos ateičiai
|
Popiežius Jonas Paulius II
su kardinolu Vincentu
Sladkevičiumi Šiluvoje
1993 m. rugsėjo 7 d.
Vladimiro Gulevičiaus
(ELTA) nuotrauka
|
Nebijokite Kristaus valdžios - tai dažnai kartoti Šventojo Tėvo žodžiai kelionėse po pasaulį, susitikimuose su žmonėmis. Tai raginimas pasikliauti prisikėlusiuoju Kristumi, kvietimas suteikti tikėjimo matmenį žmogaus laikinybei, nepailstamai siekiant žemiškojo gyvenimo pilnatvės ir jo vertingumo, grindžiamo pamatinėm vertybėm - meile ir gailestingumu, gebėjimu suprasti kitą ir kitokį, pagarba žmogaus gyvybei. Jonas Paulius II savo 26 metų veikla keitė žmogų ir pasaulį, vedė visus humaniškos ateities link. Jau lenkų tautos atstovo išrinkimas Popiežiumi buvo įžvalgus žingsnis, paskatinęs istorinius pokyčius komunistiniame lageryje, sustiprinęs demokratinių jėgų veikimą bei suteikęs pasikeitimų vilties. Popiežiaus dvasinis autoritetas, jo žodžio drąsa ir nuoseklumas aiškiai varžė nedemokratines valstybes ir politikus, pasaulio didžiuosius versdavo pamąstyti dėl jų vykdomos politikos moralumo. Jono Pauliaus II pontifikatas iš esmės sutampa su Europos integracija ir istorinės tiesos pergale senajame žemyne, ir jis buvo aktyvus šio proceso dalyvis. Kartu Popiežius buvo ir didysis pasaulio įvairovės sugyvenimo mokytojas, taikos skelbėjas. Šventasis Tėvas buvo nuoseklus žmogaus gyvybės ir jo orumo gynėjas, skelbęs viską remti meile, raginęs valstybes kurti žmogaus orumo nepažeidžiančias sąlygas, gerbti žmogaus teises, nuolat skatinęs pareigą žmogaus gyvybei nuo jos pradžios. Jis giliai įžvelgė naujus išbandymus ir prieštaravimus, kurie pasaulį ištiks XXI amžiuje, ir ragino visus ieškoti naujų meilės išradingumo būdų ir formų. Popiežius apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte, skirtame Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos progai, skelbė bendrystės dvasingumo būtinybę: jis reiškia mokėti suteikti erdvės broliui, nešiojant vieniems kitų naštas ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą. Šventasis Tėvas buvo tvirtai įsitikinęs, kad be vertybinio pagrindo bet koks veikimas bus netikras, nenaudingas - tik kaukė. Jis buvo nepailstantis žmogiškumo esmės ir etikos branduolio gynėjas. Visas Bažnyčios vadovo kelias - nuo pradžios iki išėjimo į Tėvo namus - vientisa, nuosekli tarnystė Dievui, Jėzaus Kristaus skelbimas ir liudijimas.
Šiandien valstybės, pripažindamos popiežiaus Jono Pauliaus II reikšmę pasaulio kaitai, skelbia gedulo dienas. Ar pas mus šiomis dienomis pritils kasdienybės triukšmas, politinės rietenos, pramogų industrijos linksmybės? Ar mūsų moralinė klausa išgirs paskutiniąją Popiežiaus žinią: Jūsų ieškojau, dabar jūs atėjote pas mane?
Valentinas STUNDYS,
LKD pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|