|
Nevalia naudotis tuo, ko neišgabeno
ir nesunaikino
Jei ne ant šio svieto, tai ant Dievo sūdo
Negalės nuslėpti nei menkiausio grūdo.
Taip deklamuodavo knygnešys Kazys Gabriūnas.
Daugumą KGB bylų sovietai išgabeno į Rusiją. Išgabenimo tikslai aiškūs: nuslėpti SSRS spectarnybų piktadarystes okupuotoje Lietuvoje, nuslėpti genocido vykdytojus, kolaborantus ir bendradarbius, kuriais pasitelkus šantažą galėtų naudotis toliau. Žinoma, kad daug bylų KGB sudegino savo būstinės kieme. Pats buvęs LKP CK pirmasis, dabar LSDP pirmasis, buvęs Prezidentas, dabar premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas yra viešai išreiškęs savo norą išlikusias bylas sudeginti.
Ko neišgabeno, ko nesudegino, dabar jau valstybės normatyviniais aktais numatoma uždrausti naudotis 70 metų. Akivaizdu, kad Lietuvoje valdžia pasišovė slėpti buvusio okupanto nusikalstamas veikas, globoti nusikaltėlius.
Sakoma, kad rankraščiai nedega. Pridurtume, kad juolab jie nedega, jei turi paslapčių. Visos paslaptys anksčiau ar vėliau iškyla į viešumą, iškyla būtinai, jei jas stengiamasi nuslėpti, maskuoti. Antai apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus sužinojo ne tik valstybės, kurias protokolai lietė, sužinojo visas pasaulis, nes jie buvo slaptieji. Ir dėl nepaviešintų paslapčių labiausiai kenčia ne paslapčių aukos, ne kokie smalsuoliai, o paslapčių kaltininkai, savininkai, saugotojai. Jie patiria nuolatinę psichologinę įtampą, baimę, kad pikti darbai bus išviešinti, kad ateis atsiskaitymo valanda. Okupanto kolaborantai, spectarnybų agentai ir bendradarbiai esant Dievo teismą netiki, tačiau yra tautos teismas, tautos pasmerkimas, jų vaikų, vaikaičių, provaikaičių teismas ir pasmerkimas net po nusikaltusiųjų mirties. Šioje žemėje. Ar verta tokią kaltės naštą nešti iki gyvenimo pabaigos? Paslapčių viešinimo 70 metų draudėjai taip pat nusipelno pasmerkimo, nes neskatina kalčių išpažinimo, daugelį laiko įtampos, baimės, šantažo pavojaus spąstuose. Skaitytojui pateiksiu dviejų asmenų, kuriems Dievo sūdas žinomas.
Atgimimo metais Panevėžio laikraštyje Laisvas žodis buvo išspausdinta kunigo Antano Valantino, Vadatkų klebono, išpažintis. Kunigą po karo užverbavo spectarnybos, davė užduotį. Jis, atvykęs į mišką partizanų išpažinčių klausyti, kartu su zakristijonu po išpažinties ir Komunijos pavaišino partizanus gėrimu su migdomaisiais vaistais. Miegantys partizanai buvo suimti. Kunigas laikraštyje išsakė didelį gailestį dėl padaryto nusikaltimo, prašė atsiliepti nukentėjusiųjų gimines, kad padarytą skriaudą nors kiek galėtų išpirkti. Išgirdę kunigo išpažintį, nuoširdžią atgailą, žmonės jo neniekino, nepasmerkė. Jis niekur iš tos parapijos nesitraukė, sąžiningai vykdė sielovados darbą, rinko tautosaką, rašė eiles (įsteigta jo vardo poezijos premija). Sulaukęs 88 metų amžiaus, kun. A.Valantinas pernai akis užmerkė būdamas ramus.
Neseniai per Lietuvos televiziją buvo rodomas Baltarusijoje gyvenantis ir sielovados darbą dirbantis kunigas Juozas Bulka. Atgimimo priešaušryje Vilniaus elektros skaitiklių gamykloje dirbęs sargu, J. Bulka įsitaisė vienoje bažnyčioje zakristijonu. Nusižiūrėjo į atliekamas apeigas, išvažiavo į Lenkiją ir ten, per itin trumpą laiką gavęs kunigo šventimus, išvyko (maskuotės tikslu) į Baltarusiją, gavo parapiją. Netrukus paaiškėjo, kad J. Bulka yra išdavęs kelias dešimtis partizanų, kad tapo raudonu kunigu. Tai jis, užuot atlikęs tautai išpažintį, tautiečių krauju sutepta ranka laimino mūsų Seimo keturis komunarus, nuvykusius Lukašenkos saulės pagarbinti. Taigi šventvagiškai maskuojama, J. Bulkos paslaptis iškilo į viešumą. Išpažinties ir atgailos nebuvo, todėl žmonių ir Dievo teismo baimė išliko; ramybės nėra jam, jo ramybės linkėjimas kitiems beprasmis.
Viena didžiausių vertybių ramybė. Jei ramybės nėra, nelieka vietos kilnioms mintims, geriems darbams: kad ir kaip slapstytųsi nusikaltėliai, kokiose saugyklose ir kokiems terminams globotojai uždarytų jų bylas, ramybės nebus. Geradarių tarsi suteikiama ramybė 70 metų atima ramybę gal ir nelabai prasikaltusiems, gal kaltes išpažinti norintiems žmonėms. Atima ne tik jiems, bet ir jų palikuonims. Ne dėl keršto, ne dėl pasmerkimo, o dėl ramybės draudimo naudotis KGB archyvais.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|