Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Simetrija

Skirmantas VALIULIS,

kino ir televizijos analitikas

Kadras iš V.Svažovskio filmo „Vestuvės“

Lenkų kinas visada pasižymėjo simetrijomis: tarp vyresnės kartos režisierių ir jaunimo, tarp vaidybinio kino ir dokumentinio, tarp istorinės tematikos filmų ir šiuolaikinio kino. Sutrikus simetrijai ir įsisiūbavus diskusijoms (o lenkų kinas visada mėgo karštus ginčus – sprendžiu iš tarptautinio kino festivalio Lagove, kuriame kone kasmet lankausi), po kiek laiko nuomonės išsilygina, nauji filmai užglaisto senas duobes ir lenkų kino vežimas vėl rieda į priekį. Tad ir šio lenkų kino festivalio filmas „Simetrija“ („Symetria“) galėtų būti visos programos simbolis. Pats savaime rež. K.Nievolskio darbas irgi yra simetrija, tik iš kito galo: pirma – bausmė, o paskui – nusikaltimas. Išėjęs po F.Lango filmo „M“ („Mörder“ – žudikas) filmo herojus Lukašas Machnackis pats apkaltinamas žmogžudyste ir atsiduria kalėjime. Jaunuolis kietai laikosi prieš kameros bendrus, bet ilgainiui viltys blėsta, kalėjimo gyvenimas daro savo: visi sutartinai pakaria į kamerą pakliuvusį pedofilą.

Simetrija šitai rūsčiai psichologinei charakterio studijai – režisierės Magdalenos Pikož (Pickorz) filmas „Dryžiai“ („Prengi“). Čia iš pradžių rodomas gana paplitęs ir pas mus nusikaltimas: tėvas lupa ir visaip žemina sūnų už blogus pažymius ir už tai, kad Voicechas elgiasi ne taip, kaip visi. Pabėgęs iš namų ir subrendęs, jis labai sunkiai įveikia vaikystėje įvarytą baimę ir uždarumą. Tėvo priesakas buvo: geriau tėvas, negu gyvenimas muša. Tania (aktorė Agnieška Grochovska, kurią pamatysime ir filme „Varšuva“) nesako nieko, tik pabučiuoja į lūpas. Kritikė M.Chyb rašo, kad „seniai buvusi lenkų kine tokia meilės scena, kurioje geismas išauga iš nevilties, aistra – iš vienatvės...“ Scenarijaus autorius rašytojas V.Kučokas, viešėjęs Vilniuje, knygų mugėje, ne veltui prisiminė K.Zanusį: „Ilgiuosi anų kino dešimtmečių, anų dienų herojų, nes šiandien niekas nepasakoja apie save...“

Kokia simetrija porai naujų, su netikėtais siužeto posūkiais psichologinių filmų? Greito tempo J.Machulskio filmas „Vinčis“. Siužetas – Leonardo da Vinčio paveikslo pagrobimas Krokuvoje. Tačiau siužetas J.Machulskiui visada buvo tik filmo stuburas, svarbiausia – veiksmas ir spalvingi veikėjai. Gaila, kad nuo „Vabank“ praėjo daug metų, teko keisti aktorius, o tai ne visada į naudą. Bet scenarijus pernai pelnytai buvo įvertintas Gdynės kino festivalyje.

„Tautos turtas gimsta iš tautos šūdo!“ – nemirtinga frazė iš A.Džerio „Karaliaus Ūbo“. Režisierius P.Šulkinas, gerą dešimtmetį laukęs progos ekranizuoti šią su Lenkijos vardu susijusią pjesę, ironiją ir sarkazmą barsto į kairę ir dešinę. Finale prideda ir nuo savęs caro atžygiavimo proga: „Privet amerikanskoj vlasti!“ (Sveikinu Amerikos valdžią!) Viskas vyksta kaip tikrame, aktualiame valstybės gyvenime, pridurčiau – kaip ir pas mus: kyšiai, mokesčiai, protestai su kiaušiniais ir meninė dalis su vaikučiais. Vienai mergytei patikėtas ir komentatorės vaidmuo. Nors filmas kurtas su muzika ir šokiais, siekta greito tempo, bet kartais atrodo, kad gyvenimas jį aplenkė. O gal anksčiau ir dramaturgai nebuvo tokie išradingi, išskyrus Šekspyrą, kuris ir sakė, kad gyvenimas ir yra tikrasis teatras?

Prie tokių gyvenimiškų teatrų priskirčiau V.Svažovskio „Vestuves“ – ne tokias storas, kaip graikiškas, bet pakankamai ilgas, smagias ir triukšmingas. Lenkai, žinoma, turi su kuo palyginti: klasikines S.Vyspianskio „Vestuves“ yra ekranizavęs A.Vaida. Lietuviams į galvą šautų Žemaitės „Marti“ ar V.Krėvės „Žentas“. Vienu žodžiu: laimės nutekėjimo!.. Bet tokių baisių sapnų kaip filme „Vestuvės“ niekas nesapnuodavo: vestuvės – be „vodkos!“ O jau pinigų! Tik spėk žerti į visas puses: ir muzikantams, ir šeimininkei, ir notarui, kad žemės reikalus sutvarkytų, ir policininkams, kad vogtam automobiliui numerius perkaltų... Kritikė B.Janicka rašo, kad S.Vyspianskio pjesė buvo sukrėtimas, o šitos „Vestuvės“ – tautos gėda. Tačiau kas tų gėdų neturi? Štai ir pas mus, kai rodžiau E.Janso nepriklausomą kiną apie lietuviškas tradicijas, ne vienas žiūrovas badė pirštais: Viešpatie, negi tokie ir esame?

Dar nuogesnis siužetas filme „Žurekas“, skirtame lyg ir Kalėdoms, bent jau tikrai su krikščionišku finalu. Kai nevisprotė ir nepilnametė Ivonka įrodinėja, kad vis kitas vyras yra jos vaiko tėvas, bevaikis kaimynas (akt. Z.Zamachovskis) prisiima šią kaltę ir garbę būti tikru ir krikšto tėvu. Režisieriaus R.Brylskio papasakota šeimos istorija – juoda, bet ne beviltiška, nors ir ne tiek simpatiška, kaip prieš porą metų išgarsėjęs „Edis“.

Rež. Pšemuplavo Voicešako (Przemupław Wojcieszak) filmas „Spalvotu kalnagūbriu žemyn“ savaip simetriškas „Żurekui“. Išėjęs iš kalėjimo herojus kupinas vilčių susigrąžinti tėvų žemę, bet viskas iš tikrųjų rieda žemyn. Žmona ištekėjo už brolio, žemę jau perka vokietis, jo darbdavys – iš mafijos. Todėl nelengva patikėti, kad finale vėl viskas galėtų prasidėti iš naujo. Bet gyvenime visko būna, netgi kaip filme „Varšuva“: išėjo žmogus į gatvę, o adreso, kur sugrįžti – nebežino. Rež. D.Gajevskio filme Varšuva – labai gyvas miestas, kuriame daug pasimetančių ir vėl save surandančių herojų. Ypač klaidūs merginų keliai. Viena – vedusio vyro apgauta, kita – išvežta į užsienį, trečia vežiojama pas kažkokį užsienietį. Aukštyn – žemyn, šiame filme nėra kada sustoti, kaip kino juostoje „Dryžiai“. Dar viena – dinamikos ir statikos – simetrija.

Simetrizuojasi ir kritikos nuomonės. Lagovo kino festivalis buvo vadinamas kino švente „be iliuzijų“. Kino kritikas T.Sobolevskis rašė, kad visi rožiniai sapnai baigėsi, gyvenime ir kine prasidėjo tikras, europinis realizmas, kurio pagrindinis bruožas – iš kur gauti pinigų. Dabar T.Sobolevskis rašo, kad „lenkų kinas surado savo tikslą. Jis nugali neviltį ir deziliuziją. Tiesiami tiltai per prarają, ieškoma pagalbos“.

Simetriją galima įsivaizduoti ir kaip tiltus per prarajas, netgi tokias gilias, kurių dugne – gėda, skausmas ir dantų griežimas. Neatsitiktinai veik visi šio festivalio filmai buvo apdovanoti Gdynės kino festivalyje. M.Piekor „Dryžiai“ gavo „Aukso liūtus“ ir buvo pristatyti „Oskarui“. Kiti – irgi keliauja po užsienio festivalius. Puikus programos papildymas – A.Vaidos filmas „Viskas parduodama“, jau vien pavadinimu įrodantis, kad niekas nepaseno, net gyvenimas kine. Pora lenkų videomeno, sukurto po 1989 metų, seansų padės geriau susigaudyti šiuolaikinėje Lenkijos audiovizualinėje kultūroje.

© 2005 "XXI amžius"